Vakar kalbėjom su Pauliu ir pati nusistebėjau, kad pastaruoju metu didžiąją dalį savo įvykių įvardinau kaip "geriausius". Visi juk mėgsta top10 ir top3, triadas ir trejybes. Nuo paskutinio įrašo turėjau mirtinų savaitgalių ir nemažai plaunančių smegenis filmų paraleliai su einančiais per mėsą koncertais. Šiandien tegul būna muzikinis antradienis.
Po Šakiuose mūsų surengto renginio man prireikė stiprios remoralizacijos. Kaip gerai, kad egzistuoja utopija, taip pat labai gerai, kad paskutinį savaitgalį vasaroje egzistavo Mėnuo Juodaragis. "Utopijos" kūrėjas/ai festivalyje sustatė nuostabų rodymąsi. Kulminacinis viso renginio taškas - lyja kaip siena, miegota pora valandų, mes tupim po miegmaišiu ant suoliuko, o aplink švyti, Vilkduja kala iki kraujų, ratu sukasi tyras vanduo iš dzūkų. O štai penktadienio vakarą labai džiaugiausi praleidusi blaiviai, pardavėjas net nebeklausdavo, kokios būtent kavos noriu. (JUODOS KAIP METALAS,MES SU GRUPĖMIS) haha, pirmos dienos labiausiai lipusi daniška neofolko grupė "Of the Wand of the Moon", taip ir pridera, primena mūsų seną trobą Daukšos gatvėj, kur per naktis murkdavo jų "Lucifer".
Australai "Dandelion Wine" gražūs tik iš pavadinimo, primena Rėjų Bredberį ir vasarą. Taip pat Theodor Bastardus iš anų metų, tik kad gerokai silpniau. Mckaras rodė arklius ir multiplikacinius filmus, gana džiugino, bet jau įprasta. Ryčiop nuėjom iki mažosios palapinės ambiento, ten jau prasidėjo dzūkų vandenų skanavimas, taigi Girnų Giesmės girdėjosi raminančiai. Pamažu ėmėsi švisti, tai nuėjom nusipirkti parduotuvėn dalykų, dalykų pirkom daug, tai tikriausiai dėl to grįžom popiet. Ištaikiau laiką miegoti, po to prasibudau nuo verkiančių vaikų, klausaus, kas ten gali būt, o žinoma, kad Andaja. Girdėjau juos antrąkart, pirmas kartas buvo gegužę Varėnoje, ten buvo tuščia ir energija, čia buvo nemažai žmonių ir šviesu, čia patiko mažiau.
Po jų užsilipo groti žmonės iš lenkų, vadinos Bisclaveret ir buvo tokie meniški kad net skauda. Kažko manau, kad namie pas mus būna dar piktesnių misterijų, tai nenorėdama konkuruoti nuėjau į žmones. Žmonės dar papasakojo, kad tie jau Bisclaveret iš būdo žvaigždės ne mažesnės už Sirijų ar tai Of the Wand'us, kas prideda gerokai taškų akupunktūros salone. Ten jiems linkiu ir užsukti.
Pokalbis matyt buvo ilgas, spėjo sugroti Num Num, kurių nepamačiau. Užtat nuėjau į Spanxti, kuriame grojo ir kitaip rodėsi buvusio buto šeimininkai. Nebuvau jų klausius / išskyrus vieną kartą, kai Ingulė dainavo pas mus kieme/, šitas nustebino. Lengvai ir slidžiai nueinanti mitologija. Po jų buvusi Roma Amor praslydo be didesnio sudominimo, paprastai ir su gitaromis. Po to matėsi Vilkduja, kame sulijo ir kaip minėjau tyriau kosmosus, po poros valandų dar reikėjo pastovėti prie Litvintroll, ras jau ten laužai buvo, o miegmaišis šlapias. Nepatraukė, nenuvijo, šaltis nuvilko už kojos į šlapią įkalnę.
Lyginant su anais metais, MJR perėjo stipriau, labiau įkrista į tą jausmą, kuriame mėgini užtęsti rudenį kad neprasidėtų, nes laukimas yra vienintelis vertingas dalykas, kartu lauki ir žmonių ir džiaugiesi, kad pirmas žmogus, kurį pamatai, yra fantastų būrelio vadovas, lauki eilėse ir būni kiek įmanoma vienas ir ta vienuma yra organinė minios vienuma, kuriai nereikia stebėtojų ir nereikia palydovų ir nereikia absoliučiai kitų niekingų dalykų, šlapios kelnės ir nupuvę rankos, ir reikia eiti čia štai PRIVALOMA
tu sala žalia žmonės niekas visur mes čia dingsime.
Gana sunku po to rasti lygiaverčių tokios emocijos palydovų. Per rugsėjį buvau keletame koncertų, šiek dūmų padavė Delchia ir Omentar "Musėje", keletas menkaverčių praeinamųjų kabokuose, rugsėjo pirmąją visai neblogai buvo Mokytojų namų kiemelis, kur "Vėjo malūnų" crew sumeistravo kokteilį. Favoritais savaime suprantama buvo šlovingos jaunystės asabos "Funny Rot" (raudojau gleivėm, kad nedainavo mano favoritinio "Čiulpinuko", nors bent jau buvo keletas nacistinių pokštų ir klounų veidų). Daddy's Dolls juokino, Comedia d'el Arte šiek tiek nustebino, Gabrielė su AVaspo pritrenkė, lengvi gliukai ir didelės suknelių gėlės, melancholija, kurią permuša piktumas - kažkas netikėto, bet labai laiku.
Po mėnesio, spalio 1, xi20 valė čakras noizu. Prieš tai krykštaudavom gatvėj pamatę "Kliedesių" plakatą - žiūri kaip į savo invaliduką vaiką ir didžiuojiesi, kad štai tą kraštinį dalyką priklijavai savo nuožiūra. Asmenine kopija, kurią įteikė Arma, Eglė padabino mūsų puikųjį tualetą. Tas pats Arma pradėjo ir koncertą, kaip kultūriškas šeimininkas stovėdamas prie stalo savo Brūzgynuose. Aš dar vis pasistebiu - kaip gali žmonės, su kuriais kasdien baldielini laiptinėj apie šildymą ir dalykus, gali įvykdyti transformaciją ir sviesti į beveik transinę būseną vedančią šizą. Pagrindiniai muzikos vertinimo kriterijai pas mane kaip buvo taip ir lieka "eina per mėsą" arba "neina per mėsą". Ėjo. Antri buvo Bythos, per daug emocijų nekėlė, be vokalo geriau nei su vokalu, po koncerto vokalistas krikštijo visus aliejais į kaktą, gavau, bet nevilko. Tada Grave Nigguz, pozityvaus ya mate rap situacija, pasismaginau, gaila tik, kad trumpokai. Visą pasirodymą aplink šokinėjo zuikučiu/breikeriu apsimetantys kauniečiai, kurių vienas vakaro eigoje liko tik su prijuoste. Kai Bythos vokalas džiugino krikštynomis, Grave Nigguz rusas šaukė ateiti iliuminatus ir masonus. Nei tie, nei tie nepasirodo, nuvežtas miegot į Užupį jis išėjo jų ieškoti į ketvirtadieninį Vilnių.
Raminimui ketvirti subuvo Tiese, vėlgi perėję per galvą su noru šamanystėms, nenulaikiau nepagyrusi Lys, kad gerai sugrojo, jis atgal nubrėžė, kad ne vienas grojo. Teisingas manymas ir teisinga muzika. Po jų buvo Borovik Eralash, kurių neklausiau arba neatsimenu. Tada australas Justice Yeldham, vyras su kontaktiniais mikrofonais prilipęs prie lango duženos čiulpinėjo garsus, atrodė gana įspūdingai, gal šiek tiek labiau būtų nustebinęs, jei nebūtume buvę iš anksto nušviesti, kaip ir kas ten bus. Iš viso koncertas uber, kartu ir ahujena įžanga į mano top1 viršūnėje praleistą gimtadienio savaitgalį.
O sztai praeitą savaitgalį vėl leidom "Kablyje", audiovizualinės poezijos festo "Tarp" antrojoje dienoje. Atėjau šiek tiek pavėlavusi, pradžia nesužavėjo, pagrindinėj salėj keletas poetesų skaitė poeziją apie Parulskį ir paišė ant popieriaus su markeriu. xi20 salėj grojo postrokas, neblogai, tada buvo slampoezijos skaitymai, patiko Kudirka [dėl to ir laimėjo, indeed:>/ ir Kimo Arbo mintis "Fuck my bibis, čia tau ne Amerika". Po to Alkis Įšalusiai Aušrai. Pašmaikštauti galima, kad čia jie tiko šiek tiek labiau nei Šakiuose. Pirma dalis lengvesnė, antra pikčiau, pasirodymui baigiantis Levas, atrodė, nupis visus akiratyje esančius(džiaugiaus sėdinti arti scenos). Bet kai kitą dieną Tronas užrodė, koks buvo jų pasirodymas per Perineum, paaiškėjo, kad čia buvo tik gėlynas su zuikučiais. Zuikučiai gros ir lapkričio 13 d. , reikės būtinai pratirti.
Paskutinis tą vakarą Naughty Excreta, žmonės kalbėjo, kad Karma Jawless gitara, dar žmonės kalbėjo, kad jis pas Simą sode tą patį grinduką grodavo su akustine gitara, bet netikiu žmonėmis. O štai pats instrumentatorius buvo pasidabinęs subtilaus silueto berete, bet jį ne mažiau jį puošė ir 3 šokėjos, kurių dvi neabejotinai buvo pagrindinės smurfetkos draugės, nes jai reikėjo padėti nusirengti. Iki dabar skamba improvizacinis momentas, kurio lyricai panašūs iki 'sudegintos kalėdos, sudegintos kalėdos, žarnos žarnos žarnoooos" :))) Po koncerto Kiras surinko gražų būrį ekskursantų, būrin patekau ir aš, tai ėjom į turą po pastatą, kas buvo tinkamas užbaigimas koncerto. Išvis, šių metų "Tarp", man mažiau audiovizualinis nei praeitų, nors anais metais irgi buvau tik vienoj dienoj. Tada "Sattoj" grojo vokietė AGF, smulki moterytė, rodosi, o kapojo smarkiai ir į visas puses, kartu ir VJ, ir DJ ir poetesė. Šiemet poezijos abu punktai, tiek tas performansas, tiek slamas man nepatiko, o kitką nesunku pasiklausyti ir šiaip kokį smagesnį penktadienį.
![[info]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}