?

Log in

No account? Create an account
02 October 2012 @ 05:40 pm
Atėjo laikas naujai dielai, todėl daugmaž viskas, kas man įdomu ir kam turiu laiko, aprašoma čia: http://circabuffet.wordpress.com/

Tekstai angliškai, kadangi artėju prie to retarded levelio, kai mano sakiniai lietuviški, o struktūra angliška, plius viskas, ką sakau, kupina svetimybių ir išgalvotų griozdiškų žodžių, todėl kažkaip paprasčiau persimesti į anglų kalbą ir neteršti lietuviško eterio.

Planas kalba, kad CIRCA BUFFET bus išvystytas į koncertų ir kitų renginių organizavimo vardą, o kol kas tai - tekstai apie muziką, renginius ir blevyzgas.

C U DER
 
 

                            Linija tarp atstumo ir ribos: po simpoziumo “Interformatas”

Atstumas postmoderne yra viena kertinių, kartu ir sunkiausiai apibrėžiamų sąvokų. Esminis klausimas – kaip jį matuoti. Laiku? Per 5 sekundes galiu sužinoti, koks dabar oras Australijoje (hint: ten žiema, tai tik +20). Kaina? Už bilietą į Berlyną sumokėsiu pigiau, nei už bilietą iki Nidos. Ryšiais tarp žmonių? Apie orą Australijoje galiu paklausti bičiulio, su kuriuo susipažinau coutchsurfindama Paryžiuje. Bet tikrai neišdrįsčiau paprašyti savo kaimynų, kad priimtų nakčiai permiegoti ant sofos, jei eilinį kartą pamesčiau buto raktus.

Kalbant teoriškai, atstumo kaip sąvokos apskritai nebėra, ypač turint omeny virtualią realybę, kurioje nėra ne tik kad atstumo, bet ir ribos. Kartu tai ir išlaisvina, ir suvaržo – pliusas, pavyzdžiui, kad galima sėdint kur nors Šeduvoje kurti Apple appsus, ar kad, kaip juokauja internetas, „už savo diplomą norėčiau padėkoti Wikipedijai ir Google“ (arba milijonui kitų freesource mokymosi šaltinių, nepririšančių prie vienos įstaigos ar mokymosi programos). Bet egzistuoja ir kita, minuso, pusė, su kuria susiduriama kaskart, kai ką nors papostini feisbuke ir laisva valia atiduodi asmeninę informaciją bet kuriam iš savo šešių šimtų draugų (btw, kas visi tie žmonės?).

Aš nežinau ribos, kurios turėčiau prisilaikyti, gyvendama internete. Mus moko nesiuntinėti naujiems draugams iš Kongo savo banko kodų, o asmenys iki 18 negali atsiversti tinklalapio apie alų (nebent jie moka paspausti „Taip“ prie klausimo „Ar tau jau yra 18 metų?“. Mano katė moka paspausti „Taip“ prie klausimo „Ar tau jau yra 18 metų?“). Bet niekas nemoko bent trumpai pagalvoti prieš sukeliant nuotraukas, parašant įrašą bloge arba patwytinant 170 simbolių svetimos išminties. Nors iš esmės viskas internete yra laikina, jis turi atmintį keisčiausiems dalykams. Bet juk visad malonu žinoti, kad 2004 metais raszhej wat te1jp anjia?:))~**~

Grįžtant prie atstumo ir kalbant praktiškai apie fizinę realybę, tolimo fizinio atstumo savokos kaip ir nebelikę, tuoj kiekvienas su platinine kreditine kortele galės nulėkti atsiriekti griežinėlį Mėnulio sūrio.[???] Bet nors atstumas kaip erdvė tarp A ir B taškų pamažu nyksta, atsiranda vis daugiau nematomų ribų ir susikirtimų tarp kiekvieno žmogaus asmeninių bendruomenių (asmenine bendruomene vienas postmoderno sociologų vadina žmonių ratus, kuriems priklauso individas – kiekvienas žmogus aplink save kuriasi pseudoklaną, kurio centras yra jis pats, nors principe yra tik kažkokio socialinio rato dalis. Jei trumpai, tai būtų individualisto bendruomenė, kurią jis modeliuojasi pagal savo poreikius). Esminis ribojantis, atstumą kuriantis  elementas čia yra susvetimėjimas. Kaip sakiau, labiau pasitikiu pirmą kartą gyvenime matomu australu Paryžiuje iš CoutchSurfing puslapio, nei kaimynu iš 11 buto Žirmūnuose. Visa kas pagrįsta asmeniniu atstumu – apribojimu realybės išsiliejant virtualybėje. Štai ir dabar, vietoje to, kad kalbėčiau apie simpoziumą „Interformatas“ Nidoje, einu per aplinkui ir rašau kažkokius nuo temos vis tolstančius svarstymus. Laikas, praėjęs nuo gegužės vidurio, kada tas simpoziumas ir vyko, taip pat sukuria nuotolį, kurį panaikinti galima nebent papasakojant, kas, kaip ir kodėl ten dėjosi.

Visų pirma gal šiek tiek faktų. Tai – simpoziumas Nidos meno kolonijoje, jo tema – atokumas ir nuotolis šiuolaikinio meno rezidencijose Europoje. Dalyvavo per 30 meno ir rezidencijų centrų direktorių, kuratorių, projektų vadybininkų ir menininkų, visi savo srityje dirbantys po daug metų. Iš principo, jeigu tu dirbi rezidencijoje, šis simpoziumas greičiausiai buvo viena geriausių vietų, kur galėjai užsukti – ne vien kalbant apie kontaktų mezgimą, apie ką dažniausiai ir būna bet kokie mokymai/dirbtuvės/konferencijos. Teorinė dalis, į kurią įnašą įdėjo berods visi simpoziumo dalyviai, buvo ne mažiau aktuali – buvo galima išgirsti ne tik pranešimus apie rezidencijas apskritai, bet ir pasiklausyti apie skirtingų šalių rezidencijų veiklos principus, nuveiktus darbus, pasidalinti problemomis ir aptarti galimus jų sprendimo būdus. Nors norisi pasakoti apie kiekvieną jų, šiame tekste bandysiu primesti kažkokį savo apibendrinimą, pagal kurį būtų galima padalinti šias rezidencijas pagal nuotolio rūšis.

Rezidencija ir bendruomenė. Meno pasaulis kartais atrodo savaime (primestinai?) nutolinamas nuo realybės. Net nekalbant apie Lietuvoje vis dar labai populiarų „tai jis toks truputį prie meno“ stereotipą, kuriuo primetama distancija tarp kūrėjo ir žiūrovo – reikia pripažinti, kad egzistuoja neapčiuopiamas meno/kultūros antrarūšiškumas. Tarsi kultūra/menas yra sudėtingas ir ne visiems suprantamas, bet, deja, būtinas priedas prie „tikrųjų“ sričių, siurbiantis sunkiai uždirbtus normalius darbus turinčiųjų pinigus, o menininkas – tai tas depresuotas šaliku apsivyniojęs tipas, vis sėdintis balkone su vyno taure rankoj ir laukiantis įkvėpimo (pastarasis įvaizdis buvo nupieštas tūlo vadybos dėstytojo, dirbančio Lietuvos kultūros ministerijoje). Nesiveliant, kas pastaruosiuose vaizdiniuose yra blogai (hint: viskas), grįžkim į Nidą, kurioje buvo galima sutikti tikrai daug tų žmonių, kurie pažodžiui yra „prie meno“ – patys nekuriantys, tačiau su tuo dirbantys, esantys šalia kūrybos, bet tarsi nematomi – vadybininkai ir direktoriai, kuratoriai ir organizatoriai. Johno Grzinichiaus kuruotos diskusijos apie bendruomenę ir rezidencijas dalyviai vis grįždavo prie klausimo – ar iš tiesų menininkų rezidencijos turėtų aktyviai lietis į bendruomenės, kurioje gyvena, gyvenimą, jei pati bendruomenė neturi intereso, kad šis procesas vyktų? Jeigu, tarkime, kūrėjas miestelio šventei padaro labai gražias ir spalvingas dekoracijas – ar tai kuria vertę kuriai nors iš pusių? O jeigu vyksta rezidencijoje gyvenančio menininko vedami mokymai, į kuriuos niekas neateina, nes įdomiau skaityti 9gag‘ą? 

Kiek kitokią situaciją galima matyti rezidencijose, įsikūrusiose dideliuose miestuose, bet tarsi nuo jų nutolusiuose. Pavyzdžiu galima laikyti Joanna Sandell pranešimą apie Botkyrka Konsthall (Švedija) rezidenciją, įsikūrusią viename iš „blogųjų“ miesto rajonų, kurie, nors ir nebūdami fiziškai nutolę, yra atriboti socialinių ir kultūrinių sienų. Šitokioje nuo pagrindinio miesto atribotoje erdvėje ryšys su vietine bendruomene įgauna kitokią vertę – nesinori to vadinti „meno terapija“, bet principe bendruomenės įtraukimas kuria pozityvius rezultatus, pradedant prasmingo užimtumo didinimu (turint legalias sienas ant kurių galima mokytis piešti, mažiau laiko lieka solomoninti:) ant kiekvienos kebabinės), baigiant edukacija apie tai, kad menas nėra vien nesuprantamas ir tolimas pasaulis, kuriame „paprastam“ žmogui nėra vietos.

Šiuolaikinio meno rezidencija kaip ekologinis ūkis. Kalbant apie meną ir paprastumą, simpoziume buvo galima su kaupu rasti pavyzdžių, kaip galima derinti kūrybą ir kiekvienam lietuviui artimą žagrę. Pradedant kultūrinio paveldo tyrinėjimu verdant naminę degtinę, pristatytu Latvijos rezidencijos, baigiant saunų kaip meno kūrinio statymu – kartais iš pirmo žvilgsnio nesuderinami dalykai gali tapti puikia tema, suvokiama publikai ir įdomia menininkui. Iš dalies atrodo, kad gyvenimas rezidencijoje, derinančioje darbą ūkyje su galimybe joje kurti, atspindi nemažos dalies nuo miesto pavargusių žmonių norus kartais tiesiog pabėgti į pamažu nuo daugelio tolstančią alternatyvią „pas močiutę kaime“ realybę. Ir nors daugelis dažniau vietoje to renkasi virtualybę, kur persikelia ne tik socialinis gyvenimas, bet ir kūryba, verta žinoti, jog yra daugybė rezidencijų, kuriose kūrybai galima susikaupti gamtoje, o pagrindinis dalykas, kurio iš tavęs tikimasi – po savęs palikti rezidencijai ir/ar bendruomenei prasmingą darbą, kūrinį ar prisiminimą.

Rezidencija kaip skirtingų disciplinų susibūrimo vieta. Tarpdiscipliniškumas kūrybinėje erdvėje dažniausiai regimas kaip interakcija tarp skirtingų meno sričių ar medijų – prie muzikos pridėk vizualizacijas, ir vuolia – štai tau ir tarpdisciplina. Keletas simpoziume dalyvavusių rezidencijų atstovų, pristatydami savo veiklą, pateikė į tai kitokį požiūrį. Pavyzdžiui, Suomijoje įsikūrusi Mustarinda rezidencija siūlo joje apsigyventi ne tik menininkams, bet ir mokslininkams. Tik kolaboruojantis riba tarp skirtingų disciplinų nunyks, ir galbūt pamažu distancija, vis dar jaučiama tarp aukščiau minėto „tikro“ pasaulio ir meno, taps tokia pat maža, kaip ir 5 sekundės, kurias sugaišti atsidarydamas chato langą feisbuke, ir skiriančios virtualiąją ir tikrąją realybes.

Šiandien su Monika, kartu dalyvavusia simpoziume, kalbėjom, kad labai norėtųsi rasti kokios nors pagrįstos kritikos bent kuriam nors simpoziumo aspektui. Deja, nepavyko rasti nieko – organizavimas, žmonės, pristatymai ir naujos idėjos, kilusios viso proceso metu, iki pat dabar kelia vien pozityvų prisiminimą. Dažniausiai nuotolis yra dirbtinai sukuriamas, o ribos išgalvojamos. Kam statyti sienas, kai gali pasistatyti sauną? LOL

 
 
 

RumuNiverse – paskutiniai žvaigždynai naujoje visatoje

Experimentinės elektronikos koncuose, kaip žinia, dera prisilaikyti rimtai, stovėt rankas sukryžiavus, palankiai linkčioti arba nepritariamai papurtyti galva, tada pasakyt, kad šūdą čia groja ir eit į lauką pakalbėt apie kates ir Kedį. Gal ir gerai, nes šiaip ne be tie metai, kad sugebėčiau neuždususi atšokti daugiau nei du gabalus. Greičiausiai vien dėl to ir pamėgau tą elektroniką, kad nereikia judėti daug, nes aktyviausias sportas pastaruoju metu tai kai bėgu iki krautuvės nusipirkti Mcbaren Original. Ir visgi, kartais pasitaiko renginių, per kuriuos neįmanoma stovėti ir vien tik klausytis. Vienas jų – paskutinis Constellation renginių serijos koncertas, sukvietęs kreivos instrumentinės muzikos mėgėjus darniai pasiūbuoti klausant Rumunijos, kauniečių Laisva Struktūra ir austrų NI.

Nežinau, ką veikė likęs elitas, bet per Rumunijos pasirodymą priekinės eilės šėlo. Atrodo, atšokau už visus liūdnus tūsus ir nebaigtus darbus, neįgyvendintus pasaulio užkariavimo planus ir tuos 30 hamburgerių, suvalgytų per pastarąsias dvi dienas. Visus neteisingus spendimus gali pataisyti ta mažiau nei valanda kreivo pseudoneofolko, įkvėpta Baukų kaimo knaipės herojų kronikų, naratyvinio alkobilio ir, greičiausiai, elementarių kelių dienų girtuokliavimo, prieš kurias sakai, kad štai, negėriau 7 savaites, bet su drau-gais, aš iš-gert-ga-liu. Nedaug. 10 litrų. Didžiausias Rumunijos kabliukas yra ne vien tūse ant scenos (nors jo atmesti irgi nedera, idant negali nesidžiaugti, kai Anton pavargęs tarp dainų užsnūsta ant scenos, o Arūnui vis nesiseka užsidėt ant pečių armonikos), bet dainų daugiabalsiškume. Atrodo, į Kablį suvažiavo visas Žemaitijos kaimas, visi tolimi giminaičiai, kurie sėdėdami prie skobnių porina vieni kitiems naujienas, nutikusias nuo praėjusio baliaus. Postmodernios sutartinės, į kurias, kiek kliuvinėdami, atsiliepia ir giminaičiai iš salės.

Kažkaip po nuoširdžios ir stiprios emocijos nebesinorėjo džiazo, tai Laisvos struktūros pasirodymą palikau improvizacijos gerbėjams, parsliūkindama tik tada, kai žmonės pradėjo kalbėti, esą ant scenos užsiropštęs pats jo Exscelencija Agharta ir ten kažką pamokslauja.

Jau seniai pastebėjau, kad when I love the music, I love the people making it. Galbūt dėl to problematiška man tampa atsekti, kurioj pasaulio šalyje aš neturiu bent keleto platoniškų crushų. Austrija tai aiškiai yra valstybė, kurioje nuo šiol jų bus bent keturi. Visiškai fantastiškas NI pasirodymas, kurio pirmuosius ženklus buvo galima išvysti jau lauke, kai iš minivano išlindo 4 aptemptais ryškiai salotiniais kostiumais apsirengę ateiviai, skleisdami įvairiausius garsus, ypač gardžiai skambėjo tuviškas gerklinis dainavimas. Renginio svečiai, tuo metu parūkymo pertraukėlei ir aktualijų aptarimui susibūrę prie įėjimo, patekę į NI ritualines apeigas buvo priversti it procesija juos palydėti rūsin. Nepradėsiu atpasakoti garso – per daug sluoksnių ir per daug įvairovės, kad pavyktų sudėlioti tai į kažkokį tai vienijantį apibūdinimą. Bendrai – improvizavimas, intensyvus instrumentalas, ateinantis net iki Super Mario melodijos imitacijų. Iš publikos – truputis pogo, šiek tiek šokio ir daug plojimų. We do approve this kind of sound!

Foto - Simono

 
 
27 June 2012 @ 05:53 pm

Funny people

- You see, honey, with me it's primary school all over again - if I like a boy, I make fun of him. And fun for me contains killing people. In a way, what kind of self-centered bitch I would be, if I thought that some other girl was better for you than me?

A short pause, then he smiles a bit and licks my neck. That’s a bit comforting, but stressful nevertheless. People touching me is a problem; but people’s problem, not mine. The thing is that I stopped liking people who touch me after I started hitchhiking. The strangest kind were those who ask about Zodiac signs. You are so young, why do you travel alone? What is your sign? Ah, Virgo. And I am Horny. Now, look at my penis.

Most of the time it was pretty amusing, big stomachs and small penises, dangling freely, because old pervs didn’t even manage to get that up. Do you need some help with that, Sir? I can talk dirty for you, just don’t touch me.

- You see, I hate people touching me. Is it ok for you to sit like this? We can watch the pictures from this afternoon together. Just look at us, sitting at the table and eating. I hope you liked the steak. While blended it is not too good, but it is still a steak, am I right?     

Of course I am right. I am right all the time. I really like how he appreciates me being right and doesn’t argue. I remember one time when some guy put a knife to my neck asking if he is right or not. Am I right or not? Am I right, bitch? I was not sure, because I was kind of concerned, if going 170 km p/h and continuing the conversation is safe enough. Apparently, it was not, because at some point one wheel of the car went off and we started sliding in a carousel which seemed eternal. It was the first time I was right about something. It is not good to multitask.

-That is why I like blending food.  There is no multitasking in that, you just take some meat and blend it. And feed it to those you love. Three easy steps. Take, blend, feed. You see, honey, simplicity is working for us, too. There is no drama, I hate drama. Earlier, when you were all dramatic and dishonest – that was really hard for me. You didn’t even liked the food I cooked you. You remember that time, when I brought you an apple pie and some shrooms, and you took the shrooms and threw the pie to my face? That was not really nice of you. I am so happy that everything worked out so great for us.

I remember that evening just too well, even though it was two years ago. Half of a nigh I waited him coming back, he didn’t say, when he’ll be home. I didn’t particularly ask, we were not so close at that time. He came back with a girl, she looked like one of those juicy whores which most drivers were talking about so much. It was a first time, when I saw one with my own eyes.

-I am so sorry, honey, that I talk about her again. But it is really impressive, how come so skinny girl can last so long, don’t you think so? Here, take one more bite.

He didn’t answer, just licked my arm. Two years ago, I probably should not have hit him so hard.

 
 
 
08 April 2012 @ 01:43 pm

mano velykos
Esu dalykų administratorė ir visų reikalų sekretorė, kas yra fucking svajonių pozicija, tai kartais net keista padaryt kažką thinkinant out of the box, like parašyt apie tai, kas velka.

and happy easter to all
[14:04:33] cb says: man ta dalis kur "i wanna die" patinka labai
 
 
 
17 March 2012 @ 01:35 pm
DUMBLAS // 48
2012-03-16
Geras ženklas buvo einant į koncą stotelėj sutikt geriausią tabako pardavėją iš Banginio rimiako, stovėjo su skrybėle visas puošnus, priminė Pratchettą, pasisveikinom, kvietė kartu važiuot, bet sakiau nono dar turiu skubėt išsigert shitą buteliuką, kol neatvarė mano 17tas. Per visą miestą atriedėjus iki konco pasitinka naglas apsauginis, kuris prisako man su juo nejuokaut, okay:( sakiau jam.

GANZER MASCHINE geras intro, industrial/dark ambientish, atrodė, kad groja ne tai, kad koncą, o dainom (?:), sumoj patiko, matuoju patikimą tuo, kad norėjau linguot į ritmuką.:]

Pati sau šmaikšti buvau ir VR perkrištijau VIDINE SHUNYBE, po to dar suteikiau geriausio vakar pasirodymo titulą ir savo vietinės scenos hierarchijoj tvirtai padėjau VIDINĘ RAMYBĘ prie brandžiausių powerio projektų. Kažkaip visad laikiau įtarimą, kad Kiro pasirodymai (OH YOU JUST LOOK AT ME/MY ASSHOLE) atitraukia nuo garso, nes žiūri žiūri kaip taškos, o kas groja tampa fonu. Ir staiga shast, shlipsiukas marshkinukai, reasonable padauzymas metalinės dėžės ir molinių puodynių, kurie netampa centru, ir atsiverčia į tave visu svoriu apgalvotas ir žostkas garsas. Pradėjęs nuo kurtinančiais aukštais tashkančių shunų lojimo semplų (apynasris buvo nice toutch:), varo per visus galus iki pat pabaigos. Kažkaip pabūni tokiam konce ir žinai, kad jei kas klaus, tai kaip tas poweris Lietuvoj, turėsi ką pasakyt su pasididžiavimu, tarsi pati būtum kažkuo prie to prisidėjus:)

Su VOLKSWAGENMORG (c) nutiko atvirkščiai - muziką pramušė vaizdas, nuo to kur berniukai labai didžiavosi video ("bus vienas video žalias kitas raudonas, vienam kaimiečiai pisas laukuos, kitam pjausto") iki žaismingų abiejų jų pasimėtymų bambaliais, kovų tarpusavyje dėl alaus, pasivaikščiojimų, egiptietiškų šokio judesėlių, pasivartymų ant žemės ir kitų pramogų. Net neatsimenu, ar patiko, ką grojo, bet žinau, kad vis juokinga buvo ta diskoteka.

NIEKIS pradžioj tyliai varė ir lojom prie baro sutūpę, kad kas čia ambientas ar kas hahahah, po to buvo atsuktas garsas ir išryškėjo harsh wall noise kontūriukai. Iš tiesų ne kažką apie tai galiu pasakyt, labiau tiko man jis kai Pabrike grojo prieš porą metų, su latexiniais gotais, padangų mėtymu ir vartymaisis ant žemės. Šiaip niekas man atrodo daugiau hwn negroja LT, tai kažkaip thumbs up už tai.


HASSIDIC COCK čiuju buvo girtas, o ir aš pati ne vien kolą gėriau, tai neturiu nuomonės stiprios. Už tat bent jau Leotardas turėjo nuomonytę ir kažkuriuo momentu atjungė aparatą jam, bo balius baigtas kurwos namo.

Tai susirinkom žaislus ir išpyzdinom, dar grįžus žaidėm žaidimą "tu dabar mane stebink kepdamas sumuštinius kol aš geiminsiu Ages of Empires DU", tai buvo baisiai smagu ir prasminga, nes nusmigta buvo kol tie sumuštiniai nespėjo iškept. 

Bendrai tai ahujenas tūsas, mažai dabar noizo/powerio būna, tai labai džiaugiuos, kad įvyko. Dar verta paminėt trumpą, bet nuoširdų Kulgrindos pasirodymą:]

Comming up GRRRRAAAA
 
 
 

Prieš trečiąjį, vasario 10-11 dienomis, Kaune ir Vilniuje vyksiantį, ambient / post-industrial muzikos festivalį SPEIGAS, kviečiame susipažinti su abiejuose miestuose grosiančiu svečiu iš Bremeno, Jurgen’u ir jo projektu Feine Trinkers bei Pinkels Daheim.



Ilona Metz 2012-02-07, http://www.ore.lt/article.php?action=get&id=1026474

F.T.B.P.D. postindustrial scenoje sukasi jau gana ilgai, ir greičiausiai sudėtinga pasakyti, kas konkrečiai keitėsi per tuos metus. Bet jeigu pažvelgtum į savo karjerą iš perspektyvos, ar keistum ką nors, jei turėtum tam galimybę?



Haha, taip, žinoma, kad keisčiau. Pačioje pradžioje su grupės nariais mes dažnai sėdėdavom baruose ir neturėjom net minties pradėti karjerą tokios muzikos srityje. Nejuokauju! 1989 metais Blackforeste mes pradėjom savo projektą Feine Trinkers bei Pinkels Daheim. Tačiau prieš tai, su 5 draugais turėjom idėją sukurti grupę, kuri grotų wave ir punk muziką. Žinoma, nei vienas iš mūsų nemokėjo groti jokiu instrumentu, taigi, mes buvom grupė be gitaros ar būgnų. Po kurio laiko Oswin ir aš nusipirkom bosinę gitarą ir sintezatorių, bet garsų, kuriuos mes kūrėm, buvo neįmanoma klausytis.

Mes nebuvom susidomėję eksperimentine muzika kaip tokia, ši muzika atėjo kažkaip savaime. Tuo metu egzistavo kasečių kultūra. Ši scena buvo labai įdomi ir atvėrė mūsų akis įvairiai kitokiai muzikai iš viso pasaulio.Tuo metu niekas neturėjo interneto ar el. pašto. Būdavo nuostabu gauti siuntinį iš Japonijos ar JAV, kuriame rasdavom laišką ir kasetę. Tad sudėtinga buvo tapti bent kažkiek labiau žinomu. Manau, kad dabar yra daug lengviau rasti žmonių, kurie užsiima koncertų organizavimu ir pan. Tuo metu buvo labai svarbu turėti savo istoriją ir vardą, vengti groti begalėje skirtingų projektų. 


Iš to iškyla gana akivaizdus klausimas – kaip tavo nuomone keitėsi industrial scena per paskutiniuosius 20 metų?

Manau, kad pačioje industrial pradžioje, scena priminė slaptą organizaciją;-) , tai buvo labai specifinė bendruomenė, ir daugelis žmonių už jos ribų nelabai suprato, kodėl reiktų kurti tokio tipo garsą, performansus etc. Tai labai provokatyvi scena, susikūrusi pačioje punk eros pabaigoje. Tau nereikėjo dėvėti svastikos ar uniformos, kad būtum vadinamas naciu. Šiandieninė scena pasidalinusi į skirtingus stilius, tokius kaip rythmic industrial (aš tai vadinu „party industrial“, manau, tokį stilių galima groti tik kurortuose, tarkim, Sen Tropeze, Honolulu ar Zermate). Taip pat egzistuoja industrinė muzika dideliais akiniais pasidabinusiems akademiniams nerdams (ji dažniausiai atliekama mažose galerijose, kur visi tvarkingai sėdi ant kėdučių), military industrial ir neofolk (šitas bukas garsas skiriamas nevykėliams. Pakelkit rankas tie, kas turi nusipirkęs hipsterio uniformą?). Apskritai manau, kad mes labiau turėtume žiūrėti į industrial šaknis, bet tam pasirinkti modernų būdą.



Ar pastaruoju metu girdėjai kokių naujų įdomių projektų?



Iš tiesų, nelabai, nes jau prieš kurį laiką nustojau intensyviai klausytis muzikos. Taip pat manau, kad šiuo metu sunku būti nauja live grupe – daugelis organizatorių tiesiog neturi pakankamai pinigų, kad joms galėtų sumokėti. Taigi, daugeliui muzikos kūrimas yra tiesiog hobis. 


Pradžioje buvo „Industrial music for industrial people“, o dabar kas?



Electric Saturday Night Fever on Speed.




Grįžtant prie F.T.B.P.D. - kaip projektas vystėsi, kur planuoja eiti toliau?

Situacija keitėsi, nes mes pradėjom kaip duetas, o šiuo metu esu vienas, taigi, nesunku pasakyti, kad F.T.B.P.D. dabar užsiima kitais dalykais. Kartais projektas pasirodo tokiuose koncertuose kaip Maschinenfest, po to – galerijose ar menų universitetuose. Viena iš pagrindinių idėjų yra išgauti garsą iš neįprastų medžiagų, daryti tai, kuo nebuvo užsiimta anksčiau.


Kaip gimė toks neįprastas projekto pavadinimas? Girdėjau, kad tau patinka, kai žmonės mėgina interpretuoti šį vokišką žodžių žaismą. Ar turi savo mėgstamiausią versiją?



Kai pradėjom F.T.B.P.D., daugelis industrial projektų turėjo labai jau piktus pavadinimus ir mėgo provokuoti savo įvaizdžiu. Mums tai atrodė šiek tiek absurdiška. Norėjom, kad mūsų pavadinimas būtų labai netipiškas. Kartais dėl jo turėdavom problemų, ypač Vokietijoje – niekas nenorėjo stebėti kažkokio projekto su tokiu idiotišku vardu. Šiuo atžvilgiu daugelis žmonių būdavo labai nuobodūs ir konservatyvūs. Mano mėgstamiausia versija yra „Elegantiški girtuokliai snobo namuose“ (“Elegant Drinkers at Snob’s Home”).

Pasirodymų metu tu naudoji labai daug skirtingų instrumentų ir prietaisų. Ką dažniausiai naudoji, ką labiausiai mėgsti? Kokį išbandytą garso šaltinį vadintum keisčiausiu? Ką manai apie „laptopas vs. analogas“ priešpriešas eksperimentinės muzikos koncertuose?



Esu naudojęs begalę skirtingų dalykų, pavyzdžiui, seni įrašų grotuvai analoginiam kilpinimui, mediniai pagaliukai, akmenys, pudra vaikams, gitaros, arfos, kontaktiniai mikrofonai ir taip toliau. Paskutiniame koncerte, galima sakyti, suformavau nedidelį big bendą su vabzdžiais. Nuo scenos sklido garsus svirplių čirpimas, tai buvo labai intensyvus gamtos garsas. 
Pasirinkau tokį atlikimo būdą, nes man nepriimtina ant scenos matyti laptopus. Kartais galima jais komponuoti, tačiau, manau, kad jie turėtų būti uždrausti gyvuose pasirodymuose. 



Kartu su B°TONG ir 1000SCHOEN  tu priklausai Secret Society. Gali apie ją papasakoti šiek tiek daugiau? 



Kartu su Chris turėjom idėją įkurti Secret Society. Norėdamas tapti jos nariu, tu niekados ant scenos negali naudoti laptopo arba kompiuterio! Po begalės mįslingų išbandymų mūsų Black Forest centre, naujokas gali tapti nauju Secret Society nariu.



Kaip pradėjai groti NID kartu su Chris Sigdell ir Oswin Czerwinski? 



Kiek anksčiau minėjau, kad kartu su Oswin mes buvom pagrindiniai F.T.B.P.D. nariai, po kurio laiko Bazelyje susipažinom su Chris. Oswin buvo girdėjęs apie jį dėka vienos įrašų parduotuvės, o Chris žinojo apie mūsų NOSH kasetę, išleistą Audiofile Tapes (JAV). Visiems buvo įdomu kartu pagroti. Pirmas mūsų, kaip NID bendras koncertas, vyko požeminėje vandens talpykloje.



Ar turi kokių nors specialių planų SPEIGUI? Ko galima tikėtis?



Sunku pasakyti, aš niekados nesirepetuoju namuose. Jei turėsiu galimybę, atvyksiu su būriu mažųjų garso kūrėjų, bet gal tegul tai lieka staigmena. Galbūt aš dainuosiu Elvio dainas, pasipuošęs savo baltu elektriniu smokingu! 


http://speigas-festival.tumblr.com/post/16821098487/jurgen-eberhard-we-never-been-really-interested-in

 
 
16 January 2012 @ 06:13 pm

ŠERKŠNAS at 48 Cechas
2012-01-14

Penktadienį paskyrus projekčiukams, egzaminukams ir vienuoliško alaus ragavimu su dėstytoju, pasakojančiu apie tai, kaip jis važinėjo dviračiu po Olandiją atrodė, kad vienintelis tikrasis kelias yra koncertą praleisti ramiai irgi poniškai su dlightu ir kolos buteliuku. Kai pastarasis stebūklų metodu pasipildė Jack Danielsu, prabilau rusiškai, nes labai aktuali tema buvo ŽĖLATЫNA. Kas savaime nėra bloga tema, tačiau paįtakojo, kad teko praleisti abu užsieniečius, kurių šiaip ar taip nelabai girdėjosi per visus vietinius šmaikštavimus. Tačiau lietuviškoji koncerto pusė sužavėjo, ką ir bandysiu trumpai aprašyti.

LYS. Savo užsitarnautą light ambient/drone tagą pamažu keičiantis į sunkesnį, bet vis dar preciziškai suskaičiuotą triukšmą, jis vis plečia savo ribą į tikrai įdomią erdvę. At first I was like BLA BLA BLA, and then I was all BLEEE. Skaidri pradžia, pamažu įeinanti į noizą ir priartėjanti prie pe ribos nustebino, su kiekvienu pasirodymu vis geriau ir geriau. Pabaiga galėjo neužsitęsti, bet vėlgi, who am I to judge.

DAINA DIEVA. Pirmą kartą klausiausi jos gyvai ir visiškai neįsivaizdavau, ko reiktų tikėtis. O gavosi gražus ir vietisas ambient-ish/ethereal-ish tripas, kuriam kažkiek trukdė per mažas garsas. Vakarop virtuvėje buvo iškelta mintis, kad pasirodymas gali būti naudojamas kaip įvadas į miegą, ir manau pačia geriausia prasme - nebuvo užakcentuotos kulminacijos, tik kažkiek tamsesnių tonų. Įdomią tekstūrą vizualams suteikė smulkiomis plytelėmis pamarginta siena.

ATRAC. Pats NOIZO DJ konceptas man visiškai naujas, todėl negalėjau atsidžiaugti šituo pasirodymu, uber, kai galima rasti vis kažką naujo šitoje scenoje, ypač, kai tai daroma vietinių. Dalinasi mano 1ąją vieta su Lys pasirodymu, plius dar garsą ATSUKO. SO MUCH FUN!!!
 
 
 

Patingėjau pabaigti kaip tikrą rašinėlį, tai idant nenumest savo pagirių darbo, papostinu čia.



Koncertų organizatoriaus „Agharta” nuo rugsėjo organizuojamas renginių ciklas „Constellation” apsilankė dažnoje alternatyvioje Vilniaus vietoje – ambientas, noizas, elektroakustika ir įvairiausių formų elektronika skambėjo nuo Commune Art’o iki Baltų Dramblių, antram ir paskutiniam susitikimui pasirinkęs XI20 kultūrnamį. Gruodžio 9 dieną koncertas „Constellation [epsilon]” pastatu dalinosi su tuo pat metu vykusiu madų šou. Pradžioje elektronikai pristigo elektros - visi puošnūs rūbai gražiau krinta, kai plieskia didelės lempos, o pastarosios greičiausiai ir buvo priežastis, kodėl pačioje renginio pradžioje buvo išmušti elektros saugikliai. Tamsos nepabūgo vienas narsus būgnininkas, pasinaudojęs proga ir pradėjęs solinį pasirodymą - tačiau nors jis vis ragino kitus, niekas neišdrįso (patingėjo?) prisidėti prie jo improvizacijų. Po keliolikos minučių tamsos ir būgninimo atsiradusi elektra nuoširdžiai džiugino, kadangi tai reiškė tuoj prasidėsiantį koncertą.



http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=kJ-XwUI2z9A#!

ILIA BELORUKOV pasirodymas Jonavoje, 2011 gruodžio 8 d., org: Homo Ludens



Pirmasis pasirodė ILIA BELORUKOV iš Sankt Peterburgo, kolaboruojantis su daug įvairiausios krypties projektų. Jis, kaip ir daugelis eksperimentinės elektronikos scenos dalyvių, užsiima ne vien muzika – kartu dirba INTONEBA leidykloje, organizuoja koncertus ir festivalį Teni Zvuka. Tądien jo klausytis buvo sunkiausia – nors sunku nepagirti už tai, jog neprisikrovė pilno stalo pedalų, vietoje jų pasirinko kompiuterį ir saksofoną - tačiau jo užtriukšmavimai visiškai neįtraukė. Gal reiktų nurašyti netinkamai vietai/laikui. Arba tiesiog sakyt, kad nuobodžiai varė ir dėl to geriau nueiti į laukutį pagerti.


http://www.youtube.com/watch?v=0cu1k2Tgf8s&feature=related

LIBEREZ pasirodymas Jonavoje, 2011 gruodžio 8 d., org: Homo Ludens


Pirmą kartą išgirdusi LIBEREZ žinojau, kad greičiausiai šis britų ketvertas bus vakaro geriausieji, tikėjimą sustiprino ir video medžiaga iš dieną prieš įvykusio jų pasirodymo Jonavoje. Ramūs įsivažiavimai į industrinius pasikapojimus, jungiami smuiko, gitaros ir aidinčio moteriško vokalo – tai svorio kupina ir kokybiška muzika, jau senokai taip nesidžiaugiau kokiu nors pasirodymu. 2003 metais įkūrę šį projektą, John Hannon ir Pete Wilkins

http://www.youtube.com/watch?v=A7hktokTUIM

LIBEREZ, ILJA BELORUKOV ir BRŪZGYNAI pasirodymas Jonavoje, 2011 gruodžio 8 d., org: Homo Ludens


Pirmąjame „Constellation’e” ištikimiausiems lankytojams buvo pažadėta įteikti medalius (ar meduolius?), šį kartą apdovanojimai neįvyko, nors ir buvo atsiradę keletas pretendentų. Sumoj tai turbūt vienas smagesnių to laiko koncų, su priderančiu 3524669 žmonių afteriu po visko.





 
 
12 December 2011 @ 09:15 pm
CHILLERAMA

This is for you, Jesus

Nėr ką sakyt, apart osom.
Tags: , ,