?

Log in

No account? Create an account
 
 
01 July 2012 @ 05:42 pm
RumuNiverse – paskutiniai žvaigždynai naujoje visatoje  

RumuNiverse – paskutiniai žvaigždynai naujoje visatoje

Experimentinės elektronikos koncuose, kaip žinia, dera prisilaikyti rimtai, stovėt rankas sukryžiavus, palankiai linkčioti arba nepritariamai papurtyti galva, tada pasakyt, kad šūdą čia groja ir eit į lauką pakalbėt apie kates ir Kedį. Gal ir gerai, nes šiaip ne be tie metai, kad sugebėčiau neuždususi atšokti daugiau nei du gabalus. Greičiausiai vien dėl to ir pamėgau tą elektroniką, kad nereikia judėti daug, nes aktyviausias sportas pastaruoju metu tai kai bėgu iki krautuvės nusipirkti Mcbaren Original. Ir visgi, kartais pasitaiko renginių, per kuriuos neįmanoma stovėti ir vien tik klausytis. Vienas jų – paskutinis Constellation renginių serijos koncertas, sukvietęs kreivos instrumentinės muzikos mėgėjus darniai pasiūbuoti klausant Rumunijos, kauniečių Laisva Struktūra ir austrų NI.

Nežinau, ką veikė likęs elitas, bet per Rumunijos pasirodymą priekinės eilės šėlo. Atrodo, atšokau už visus liūdnus tūsus ir nebaigtus darbus, neįgyvendintus pasaulio užkariavimo planus ir tuos 30 hamburgerių, suvalgytų per pastarąsias dvi dienas. Visus neteisingus spendimus gali pataisyti ta mažiau nei valanda kreivo pseudoneofolko, įkvėpta Baukų kaimo knaipės herojų kronikų, naratyvinio alkobilio ir, greičiausiai, elementarių kelių dienų girtuokliavimo, prieš kurias sakai, kad štai, negėriau 7 savaites, bet su drau-gais, aš iš-gert-ga-liu. Nedaug. 10 litrų. Didžiausias Rumunijos kabliukas yra ne vien tūse ant scenos (nors jo atmesti irgi nedera, idant negali nesidžiaugti, kai Anton pavargęs tarp dainų užsnūsta ant scenos, o Arūnui vis nesiseka užsidėt ant pečių armonikos), bet dainų daugiabalsiškume. Atrodo, į Kablį suvažiavo visas Žemaitijos kaimas, visi tolimi giminaičiai, kurie sėdėdami prie skobnių porina vieni kitiems naujienas, nutikusias nuo praėjusio baliaus. Postmodernios sutartinės, į kurias, kiek kliuvinėdami, atsiliepia ir giminaičiai iš salės.

Kažkaip po nuoširdžios ir stiprios emocijos nebesinorėjo džiazo, tai Laisvos struktūros pasirodymą palikau improvizacijos gerbėjams, parsliūkindama tik tada, kai žmonės pradėjo kalbėti, esą ant scenos užsiropštęs pats jo Exscelencija Agharta ir ten kažką pamokslauja.

Jau seniai pastebėjau, kad when I love the music, I love the people making it. Galbūt dėl to problematiška man tampa atsekti, kurioj pasaulio šalyje aš neturiu bent keleto platoniškų crushų. Austrija tai aiškiai yra valstybė, kurioje nuo šiol jų bus bent keturi. Visiškai fantastiškas NI pasirodymas, kurio pirmuosius ženklus buvo galima išvysti jau lauke, kai iš minivano išlindo 4 aptemptais ryškiai salotiniais kostiumais apsirengę ateiviai, skleisdami įvairiausius garsus, ypač gardžiai skambėjo tuviškas gerklinis dainavimas. Renginio svečiai, tuo metu parūkymo pertraukėlei ir aktualijų aptarimui susibūrę prie įėjimo, patekę į NI ritualines apeigas buvo priversti it procesija juos palydėti rūsin. Nepradėsiu atpasakoti garso – per daug sluoksnių ir per daug įvairovės, kad pavyktų sudėlioti tai į kažkokį tai vienijantį apibūdinimą. Bendrai – improvizavimas, intensyvus instrumentalas, ateinantis net iki Super Mario melodijos imitacijų. Iš publikos – truputis pogo, šiek tiek šokio ir daug plojimų. We do approve this kind of sound!

Foto - Simono