?

Log in

No account? Create an account


Pradėjau
rašyti šitą tekstą, kai galvoje vis dar ūžė po „Kūrybiškumo kiosko“
renginių. (Aikštinga nuomotoja su puria chemine šukuosena Vilniuje!
Megan Fox plakatas, pririštas grandine prie medžio nacio sodelyje Kaune!
Vakarėlis pagal
Barbra Streisand / Elitinė picerinė „Pasimatymas“ Telšiuose! Susitikimas su Lietuvos
underundergoundo žvaigždėmis Šiauliuose! Prašmatni rezidencija
Klaipėdoje!) Tačiau kelionė nebuvo vien apie gardžias picas ir disko
rutulius.
Jauni kūrėjai, su kuriais kalbėjausi, ne vien stebino savo kūriniais, bet
laikas nuo laiko pasidalindavo ir problemomis, su kuriomis susiduria.
Nuolat besisukanti tema – apie erdves. Vingrybės, kaip gauti patalpas
darbų eksponavimui, galerijų vadovų požiūriai ir amžinas klausimas, ką
daryti, jei noriu išvažiuoti kur nors toliau ir ne vien tam, kad
padirbėčiau salotų rūšiavimo fabrike?


Diskusijos vis pakrypdavo iki menininkų rezidencijų (residency) programų. Tai
kažkas, apie ką visi šį tą žino, bet neretai tik miesto legendų formate –
tai, jog yra stebuklingos erdvės menininkams, kuriose jie gali kurti
tai, ką nori, gyventi nesirūpindami dėl elektros kainų, ir vienintelis
dalykas, ko iš jų prašoma – kolaboruotis su kitais kūrėjais ar dirbti
individualiai ir sukurti ką nors, ką pademonstruotų baigiantis
rezidavimo laikui. Daug kas netiki ir Kruvinąja Mere, bet anądien po
kažkelintos taurės jos buvimas pasirodė daugiau nei realus. Miesto
legendos gyvos! Siekdama įrodyti pirmąją, pakalbinau John W. Fail, šiuo
metu Estijoje vadovaujantį
Ptarmigan
kūrybinei platformai, jungiančiai rezidencijos programą ir į formatą
netelpančius kultūrinius renginius kuruojančią organizaciją. Jis
papasakojo apie savo veiklas ir rezidencijos programą iš tos pusės, kuri
dažniausiai nėra matoma.
Ptarmigan
2009 metais savo veiklą pradėjo Suomijoje, čia surengė beveik 200
skirtingų renginių, pradedant avangardinės muzikos koncertais, baigiant
garso dirbtuvėmis ar grafikos parodomis. Kiek pakeitęs formatą,
Helsinkio
Ptarmigan dabar yra prie erdvės nepririšta organizacija, bendradarbiaujanti su
Oksasenkatu 11 galerija. Ptarmigan Taline išlaikė pradinį formatą, organizacijai pridėdamas naują atspalvį.


Schmelfhelp pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Avarus koncertas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto


Ar įmanoma palyginti kūrybines praktikas Suomijoje ir
Estijoje? Šiek tiek patyrinėjus tavo FB, galima pastebėti klajoklišką
tendenciją tavo gyvenime – iš JAV atkeliavai iki Didžiosios Britanijos,
tada peršokai į Suomiją, galiausiai įsikūrei Estijoje. Kas paskatino
tave pasilikti šiaurės Europoje – čia daugiau galimybių, lengviau
dirbti, ar atvirkščiai – daugiau iššūkių, kuriuos norisi įveikti?


John W. Fail: Pačioje pradžioje apsigyvenau Škotijoje, kur studijavau Glazgo
universitete, čia gavau magistro laipsnį iš postmoderniosios
literatūros studijų. Vėliau persikrausčiau į Suomiją, tačiau praėjusiais
metais nutariau pamėginti gyvenimą Estijoje. Vis dar daug dėmesio
skiriu Suomijai, kadangi joje
Ptarmigan ir buvo sukurtas, čia yra mūsų publika – nors dabar mūsų renginiai dažniausiai vyksta Taline, o tai atrodo šiek tiek keista.

Gyvenimas Suomijoje yra ir išskirtinai sudėtingas, ir lengvas tuo pačiu metu.
Jaučiausi nusivylęs stipriai institucionalizuota kultūros struktūra
Helsinkyje, tai buvo pagrindinė motyvacija pradėti
Ptarmigan
veiklas, eksperimentuojant su kultūrinės logikos alternatyvomis. Po
poros metų mano mintys apie tai kone apvirto aukštyn kojomis. Aš vis dar
manau, kad Suomija yra nelanksti ir institucionalizuota, bet būtent dėl
to ten egzistuoja tikras alkis alternatyvai. Estijoje, kuri yra
netvarkinga ir chaotiška,
Ptarmigan yra
tik dar viena menininkų valdoma erdvė projektams – iš esmės neįspūdinga
ar siūlanti išskirtines alternatyvas. Manau, kad mes daugiau dėmesio
skiriame neįprastai krypčiai – interdisciplina paremtoms
post-subkultūrinėms veikloms. Aš ypač stengiuosi organizuoti keistus
renginius, neįtelpančius į įprastas kategorijas. Laimingiausias
jaučiuosi, kai renginyje apsilanko kuo įvairesnė publika, ne vien
žmonės, kurie priskiria save prie koncertų ar meno renginių lankytojų.


NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

NON GRATA  „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas


Kas tave labiausiai nustebino Estijos kūrybinėje scenoje? Ar galima
išskirti tendencijas, pagal kurias prioritetas būtų tam tikrai
krypčiai, tarkime, muzikai, video ar scenos menams?


J.W. F.: Net ir po 10 mėnesių, nesu tikras, ar esu pakankamai įsijautęs į
Talino ritmą. Galiu pasakyti, kad Helsinkis yra gerokai labiau
tarptautinis, dviems užsieniečiams ten buvo lengva vadovauti kultūrinei
organizacijai, viską promotinant ir organizuojant anglų kalba – vien dėl
publikos, kurią sudarė studentai ir „pasaulio piliečiai“. Estijoje į
Ptarmigan
žiūrima kaip į erdvę tarptautiniam darbui, ir mes iš esmės pritraukiame
mažai kūrėjų iš Estijos meno scenos. Mūsų publika čia susideda kitų
menu besidominčių imigrantų, rusakalbių ir estų, turinčių mažai ką
bendro su alternatyvia kultūra. Nors Talinas turi aktyvesnę ir atviresnę
kultūrinę sceną nei Helsinkis, vis dar panašu, kad daugelis renginių
vyksta pagal griežtas taisykles.


Ptarmigan Taline šiuo metu yra paremtas mano ir dviejų kitų žmonių partneryste,
tačiau aš, nors ir nenoriai, galėčiau pavadinti save jos „lyderiu“,
kadangi atnešiau projekto idėją iš Helsinkio. Negaliu pasakyti, kokie
kitų dviejų organizatorių prioritetai, manasis – rengti aktyvaus
dalyvavimo reikalaujančias veiklas, tokias kaip kūrybinės dirbtuvės,
mokymai, ir kitus interaktyvius/edukacinius renginius, kurių turinys
būtų unikalus, neinstitucionalizuotas ir bent iš dalies eksperimentinis.
Tai gana sudėtinga pasiekti neturint jokio finansavimo. Surengėme
keletą garso meno dirbtuvių, labiausiai koncentruotų į elektroniką, taip
pat kiekvieną mėnesį turime DIY tatuiruočių mokymus, vadovaujamus
kanadiečio menininko – sakyčiau, kad tai yra tobulas pavyzdys to, ką
norėčiau dažniau matyti
Ptarmigan’e.
Taip pat turime reguliarias kino ir video naktis, diskusijas su
menininkais ir kitų renginių, kurie, tikiuosi, yra labiau orientuoti į
dalyvavimą, nei stebėjimą. Tačiau organizuojam ir renginius, kurie yra
labiau skirti klausytojams/žiūrovams, nors mūsų patalpos ir nėra tam
idealiai pritaikytos.


Performansas - koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto


Performansas - koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas - koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto


http://vimeo.com/29904307

Performansas „Odisėjo lankas“ (The Bow of Oddyseus), Talinas, 2011-10-1


Ar galėtum daugiau papasakoti apie savo rezidencijos programą?


J.W. F. Mūsų rezidencija iš tiesų yra gana laisvos struktūros.
Rezidencijos idėja nuo pat pradžios buvo gana neįprasto, anarchistinio
tipo. Turim nemažai žmonių iš įvairių valstybių, atvykstančių pas mus
dirbti su projektais. Ilgą laiką neturėjom jokios galimybės jų paremti
finansiškai, todėl didžioji dalis jų už viską mokėjo patys. 2010 metais
mes gavome 2 metų dotaciją iš
KK Nord
fondo, tai užtikrino Šiaurės/Baltijos šalių rezidencijos programos
rėmimą ir leido mums finansuoti kūrėjų kelionės išlaidas bei suteikti
jiems geras gyvenimo sąlygas. Tačiau subsidija skirta tik tiems
menininkams, kurie sutikdavo išbūti 2 mėnesius, todėl buvo sudėtinga
rasti žmones, kurie tiktų mūsų projektams.


Ptarmigan Helsinki


Pixelache 2010 festivalio uždarymo renginys. Antti Ahonen foto.

 Rezidencijas rengiate abiejuose miestuose. Kaip sekasi su jomis
dirbti, ypač žinant, kad Helsinkyje neturit pastovių patalpų? Atrodo,
tai labai įdomi praktika, tikrų pasaulio piliečių, nepririštų prie
erdvės, dvasioje. Šiuo metu niekas neprivalo būti priskirtas prie vienos
vietos, ir rezidencijos programos (ar organizacijos ar bet ko kito)
forma yra labai lanksti. Ką apie tai manai?


J.W. F. Mūsų erdvės visados bus atviros žmonėms su įdomiomis idėjomis,
kurios atitinka mūsų projektus – ypač socialiai atsakingus ir
skatinančius aktyvų dalyvavimą. Tai viena priežasčių, kodėl aš
stengiuosi vengti junginio „menininkas mūsų rezidencijos programoje“,
kadangi mums svarbiau ne tai, kad žmogus būtų „menininkas“, bet tai, kad
jis turėtų gerų idėjų – būtų kūrybingas praktikas (creative
practitioner).


Leidimas vieną iš KK Nord rezidencijų
perkelti į Taliną padėjo mums padalinti dotaciją, kadangi nebeturint
patalpų Helsinkyje tapo labai brangu tiek suteikti erdves rezidentams,
tiek ir organizuoti renginius. Kitos rezidencijos, kurias turime Taline,
yra panašios, kokios buvo Helsinkyje – žmonės, kurie atvyksta dėl
projekto trumpam laikui, miega ant grindų ir užsiima kažkuo įdomaus. Ką
tik su mumis dirbo violončelininkas iš Škotijos, kuris čia gyveno
savaitę, kurdamas ir vesdamas improvizavimo kūrybines dirbtuves
abiejuose miestuose. Jis pats apmokėjo dalį savo išlaidų, todėl mums
beliko pasirūpinti gyvenama vieta ir renginių organizavimu.


Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto


Ką planuojate ateičiai, kalbant tiek apie rezidenciją, tiek ir apie renginių organizavimą?


Šiuo metu rezidencijos man yra antraeilis dalykas. KK Nord pinigai buvo labai reikalingi, bet jie nepadėjo Ptarmigan tiesiogiai, kadangi jie tiesiog padengdavo rezidentų išlaidas, bet buvo
gana sunku surasti žmonių, kurie tilptų į mūsų kryptį ir dviejų
mėnesių/šalių apribojimą. Rezidavimo idėjos esmė mane žavi, ir mes
tikrai esam atviri bei norim padėti kūrybiniams praktikams, kadangi
visados buvome išskirtinai susikoncentravę į tarptautinę publiką –
kartais tai nutolina mus nuo kitų kūrybinių erdvių Taline, taip yra ir
dėl to, kad iš esmės
Ptarmigan’e dirba nevietiniai.


Iš kitos pusės, renginiai šiuo metu yra svarbiausia, ką mes darom – nuo
2009 metų liepos, kai pradėjom savo veiklą, suorganizavom daugiau nei
180 įvykių dviejuose miestuose. Mūsų rezidencijos programos ir kiti
projektai tam ir skirti. Kartais tai labai vargina, ypač neturint
paramos, tačiau mes nebegalim be tokios formos kūrybos.


Performansas Ptarmigan’e, Antti Ahjonen foto.

Koncertas Ptarmigan’e, Antti Ahonen foto.

John W. Fail




Ptarmigan Helsinkis

Ptarmigan Talinas

Ptarmigan Vimeo http://vimeo.com/ptarmigan

Ptarmigan Flickr http://www.flickr.com/groups/ptarmigan/







 
 
20 November 2011 @ 02:04 pm
CONSTELLATION [delta] – electroacoustica / electronica

11-16 at Balti Drambliai
Negaliu pradžiai nepacituoti puikaus komentaro apie renginį, kurio atskiras dalis po to minėdavom random pokalbiuose:

Egidijus Avižienis Žiauriai norisi sudalyvauti koncerte, tačiau... Kauniečiai yra praktiški žmonės, ir tas praktiškumas gimdo naujas problemas. Važiuojant savo mašina, kelionė pirmyn-atgal kainuotų virš 50Lt. Kadangi žmona turi invalidumą - kelionė autobusu tekainuotų 16Lt. Tačiau paskutinis autobusas į Kauną išvyksta 22.48val. O aš netgi nežinau, ar turiu teisę - KAIP ŽMOGUS- naktį praleisti Autobusų stotyje ant šviežiai išplautų  grindų??? Ar krizės sąlygomis tų grindų ploto pakanka visiems to pageidaujantiems??? Beje, gali būti, kad Autobusų stoties pastatą apskritai užrakina kokią 23val. !!!
TODĖL AŠ SIŪLAU JUMS GROTI VISĄ NAKTĮ!!! NA, BENT IKI PIRMOJO AUTOBUSO Į KAUNĄ AR TREČIŲJŲ GAIDŽIŲ!!!

That's a way to go!

RAIMONDAS EIMONTAS. Ne vien check į didžiųjų LT undergroundo vardų skyrelį - dviejų dalių, šviesiosiojo ir tamsiosiojo "Dramblių" pasirodymas - tik dabar supratau aliuziją:) - su įdomiai efektais modeliuojamu elektrinės gitaros solo, vienas labiau ambientas, kitas sunkesnėlesnis.

LOST HARBOURS. Nuostabiai pozityvi ir lengva instrumentinė muzika, kurią supiso pastovus prašymas paploti po kiekvienos dainos. Rodos, jau gliučiniesi užsimerkus ir viskas lengva fėjos vienaragiai, staiga bac - THANK YOU, visi ploja, muzikantai ^_^. Muzika puiki, attitude nervino.


The Machine Started To Flow Into A Vein (Vol. 2)
11-19 at Mulenružas

Šeštadienį mano gutsai sakė, kad nachui neik niekur iš namų kale, o geriau padaryk tuos 3 straipsnius, kurie laukia 4 savaites, išmok esperanto ir iš viso, paskaityk ką nors mokyklai. Many drinks, some stuff and one shitty overpriced concert later, ėmiausi galvoti, kad gutsai galbūt nėra tokie jau neracionalūs, tai nuo šiol visad klausysiu tos jau moteriškos intuicijos, nes eiti į skolą 60 Lt vien dėl kažkokio abejotino social callo perdėm neapsimoka. 3x daugiau malonumo gaunu šį rytuką vien klausydama gražiausio pasaulyje gabalo Dirty Beaches - White Sand .

Šiaip vakaro pradžia atrodė kažką žadanti, buvau +1 spektaklyje apie poroloną, tai pasipuošiau savo labiausiai fancy maike ir užsidėjau lūpdažį - visad smagu žaisti rimtus žmones, ypač kai ponas, kurio +1 buvau, iš dalies pasirašė ant arogantiško pizdelinimo ir "miano kritykoz", o kitos damos mėgo juokauti apie tai, kaip reikia neshti vainikus, mobilius telefonus ir vazonus puikiesiems šokėjams. Spektaklį gelbėjo muzika, buvo 3 vertos dėmesio vietos, bet kai po pasirodymo turi paskaityt, apie ką čia tas spektaklis buvo, supranti, kad kažkas buvo išpildyta neteisingai.

Tada imu moment kredit paskolą ir ropščiamės ant kalno, daug laiko, tai pizdelinam apie kačiukų rūšis, random random, neblogai visai scenografija padaryta, įdomus erdvės perskirstymas plėvele ir šešėlinės instaliacijos + kažkokios keistos didelės žvaigždės, man patinka, ponams nepatinka, sakau tai nesuprantat meno vyrai.

VOLKSMORG. Nebuvo nei vieno momento, kuris sukeltų didelę emociją - visas pasirodymas stabiliai, rimtai ir tvarkingai, bet iš dviejų skaityk žvaigždžių tikėčiausi daugiau. Šiaip gerai, bet tas nieko nesako. Gal galima prirašyt, kad koncerto pradžiai visai baika.

OORCHACH. Projektas, išgelbėjęs man vakarą, archainiai būgninimai, nevientisas "dainų" stiliuko pasirodymas (liux, kad nereikėjo po kiekvienos ploti:]), labai gerai. Kažką vizualai, bet nežiūrėjau, mat buvau įsisukusi į nematomą dekutį ir sau tūnojau jame.

ATOMINĖ ELEKTRINĖ. Kas buvo reikalinga įsiminti, tai diskusija, ar jis užsimetęs kokio labai gero dragso, ar įsidėjęs juodus lęšius. Tiek įsiminė iš AE pasirodymo, tai sakyčiau neblogai.

Porą valandų pabuvus koncerto vietoje, noras bitchinti ėmė pumpuruotis, ir pasimetimas bei nelaimės nuojauta apjungė į kažkokį bendrą low level I-dont-care-about-this-shit lojimą, kuo nesididžiuoju, nes tada prisiminiau, kad visas pasaulis pilnas koncertų su atlikėjais, kurių muzikos dar nesu pasisotinusi, ir žmonėmis, su kuriais būnu ne kas antrą savaitgalį, ir gėrimais, kurių barmenai negali nuspėt, kad užsisakysiu, ir manim pačia, kuri nuoširdžiai mėgaujasi kiekviena sekunde, o ne kiekvieną akimirką vis bando surasti pabėgimo kelią. Tai pabėgau tarp vaikiškų kėdučių.
 
 
15 November 2011 @ 06:35 pm

NADJA at Mulenružas
2011-10-30

Žygis "užaugus noriu būti rašytoja" niekados nebuvo be kliuvinių. Ketvirtoje klasėje mama išleido mano knygelę "Kaktusas" (žinoma, iliustruotą mano piešiniais), kurią mokykloje dalindavo per renginius. Tikriausiai nieko keisto, kad neturėjau draugų. Kiek vėliau liūdėdavau, kad mano intelektualios poezijos nesupranta rašykai, todėl palikau visus gelmės kupinus tekstus stalčiui. Pirmą rimtą interviu ėmiau iš švedės režisierės, ir ras neturėjau diktofono, pasiskolinau jį iš geriausio kaimyno; miktofonas buvo kasetinis, paskaičiavau, kad teisingiausia būtų paspausti ne "Record", o "Play" mygtuką. Antras rimtesnis interviu buvo su Gurzuf'ais, ir kadangi susirašinėjom angliškai, implyinau, kad jie moka kalbą, ir tik susitikime supratau, kad viskas vyks rusiškai. Rusų kalba yra nuostabus dalykas, gaila, kad tuo metu max ką mokėjau pasakyti, buvo ZDRASTVUITIE, pokalbio eigoje supratau, kad nemoku ne tik rusų, bet ir anglų, lietuvių, esperanto, čekų kalbų. Ir štai atėjome iki šiandienos, kai pribrendau daryti audio intervus - - ir paaiškėjo, kad aš kalbu ne kaip rimta moteris, o kaip dvylikametė Bieberio fanė. YYYYY. Mano balsas nepatinka net Audacity, nes jis neapsikentęs vis crashina, todėl net sueditinti visko normaliai negaliu. Labai geras efektas yra Echo - tada net klausimas "how are you" skamba dramatiškai, tarsi sėdėtume ne hostelio kavinėje, o Norvegijos grotoje. Mol interviu su Nadja reiks permesti į teksto formą, o kolkas kažkiek prisiminimų.

Prieš keletą metų po pirmo Nadjos koncerto šitam bloge kažką pezėjau apie tai, kad užsimerkus jų muzika priminė brontozaurų poravimosi šokį. Kaip žinia, esu ypač pasikausčiusi išnykusių reptilijų poravimosi ritualuose, o gal neturiu basic žinių, kai kalbama apie muziką - bet čia svarbu vaizduotė, imagine ALL THE PEOPLE, kaip kad sako mirę žmonės. Nadjos muzika iš tiesų palieka daug vietos vaizduotei - improvizuotas dronas beveik be vokalo srūva žemais per Leah baskę, viskas vedama Aidan gitaros ir negyvų būgnų, sukuriamas gilus atmosferinis vakuumas, kurio, bent jau pastarąjame koncerte, buvo sunku išvien klausytis. Vis nuklajodavau iki lauko, baro, tų žmonių - bet tai nereiškia, kad muzika buvusi prasta, tuo metu jos tiesiog buvo per daug. Pastoviai daug pizdelinu, kaip garsas turi turėti svorį, neva pagrindinis kriterijus, įrodantis, kad muzika gera, yra tai, kad fiziškai kone gali jį užčiuopti. Užčiuopiau ir užgulė, greičiausiai brontozaurai poravosi ne tarpusavyje, o vyko kažkox kreivas interspecies fuckfestas.

Labai gaila, kad koncerto metu nepasirodė LUUMM, idant tiek gerų atsiliepimų primėtyta visur, o iki šiol dar neteko jų pasiklausyti. Taupausi patirtį ir neklausau įrašų - reikia, kad visus LIKE mygtukus sudėtų gyvai. Vienok NADJAI sceną šildę VILKDUJA, iš pradžių pasirodę keistu sprendimu (Delčia nebetinka į porą Nadjai ar kaip?), visai įlipo, bet vėlgi, kad ir kaip idealizuočiau šitą kolektyvą, negaliu nelyginti jo pasirodymų su pirmuoju matytu per MJR, kuris uždėjo sunkiai nuimamą magijos štampą, kai jų muzika yra ne garsas, bet jausmas (geriausiai įtikinantis sėdint po miegmaišiu lyjant ir geriant samanę), todėl uždara erdvė tam jutimui sklisti visai nepadeda. Setas panašus, kaip per TARP Lofte, gal kiek macnesnis, pamaišyta senų gabalų, kurių žodžius dera šaukti kartu.

Sumoje - geras koncas, bet jei reiktų mokėt 30 Lt, gailėčiausi.
Foto: Laimos

TERNO VILNA at Kirtimų Kultūros Centras
2011-11-11
Kas gali būti geriau, nei lemtinga data ir vakaras Kirtimuose? Labai įdomus renginys pasirodė, kreiva vieta, linksmi jauni romų vyrukai kibino vis, tai akį merkia, tai bando užkišti banknotą už palaidinės, tai dar ką. Pačios patalpos - kultooros namai savo geriausioje formoje, yra net rūbinė ir bariukas. Gaila, Rumunija grojo tik 10 min (pasirodo, šauti SIEG HAIL ant scenos tabore nepriimtina, who would have guessed:]), tai nepamatėm, bet Banda Dzeta nustebino, labai intelektualus orkestras, progresyvo motyvai, sunku gaudyt, bet įmanoma šokti, žo pats tas. Baltic Balcan prastokai ir neuždegančiai, iš soundcloudo paklausymo tikėjausi gerokai daugiau. Prasidėjus šokiams kam per 30 ir diskotekai jaunimui pasišalinom paskutiniais autobusais, klystelėjom iki Alunamio, kur padarėm oldschoolinį kurwų balių (vakaro užduotėlės: nusikirsti kuo bjauresnį čiuvą, įtikinti random žmones statyti mums alaus COMPLETED, kas reiškia kad nuo pirmo kurso nepraradau savo puikių įgūdžių), dar iki Plėjaus gardiems šotukams, momentą supratau, kaip labai pavargau ir/arba norėčiau vemti, tai su geruoju taxu grįžau iki trobelės, prisikėlus kitą dieną pirmas darbas buvo alus, kebabai, Poultrygeist ir dūmas, svečiai išeina, out ir vėl, nauji svečiai ir senas geras youtube vakarėlis. Sekmadienis skirtas Farams, pizdelinimui ir makaronams, tai sakau pasilikom savo vietose.
 
 
08 November 2011 @ 02:02 am


Servataguse Muusika Festival 2011

2011-11 04-07

Kelionę pradėjom su daugmaž 3,54 euro, be nakvynės ("CS skaičiau kad kažkur senamiesty yra burleskos teatras-kabaretas kuriame priima nakvoti!" how's that for a plan) ir kartoniniu ženklu rankose, kažkuris iš tų prašmatnias mašinas vairuojančių vyrų pasakojo daug pamokančių istorijų apie savo kitas sutranzuotas merginas ("o tada prie Adrijos jūros nudistų kempinge..."). Gana logiškas spendimas buvo tuos pinigus investuoti į porą kavos kažkokioje degalinėje, 'cause this is how we roll.

Kurį laiką paklaidžiojam Taline ir patenkam į laiko duobę NES ESTIJOJE VISKAS VYKSTA LĖTAI, ieškom festivalio vietos, ir visi žmonės, kurių tik klausiam, rodo skirtingas kryptis, mini skirtingus atstumus ir nuoširdžiai šypsosi. Po kurio laiko pradedu spėlioti viską pagal mėnulį (jei dabar yra 20 valanda, tai mėnulis tik pakilęs, tai reiškia, kad jis rytuose, einam ten), šitas būdas nepasiteisino niekad, per daug naudingas nebuvo ir dabar. Kažkurioj vietoj nužiūrim hipsteriškai atrodantį jaunuolį, kuris apsimeta, kad varto mūsų žemėlapį, kol galiausiai pasako, kad venue yra tas namas, prie kurio dabar stovim. Šmaikštus vaikinas!

Lendam į kiemą, pasitinka didelis metalinis ratas, pasukam ir matom festo vietą - gražiai apšviestas kiemas, statybininkų tvora, dar ir dar daugiau hipsterių, keletas moterų su keistomis skrybėlėmis, daug senų trve vyrų, apima neramumas, prisėdu su alum. Galvojam metodiką, kaip prisipisti prie ko nors, kas galėtų priimti nakvoti - viena idėjų buvo "oh I see you have a coffe, I like coffe, too, let's talk".

Pats festivalis  vyksta dviejose industrinėse salėse, viena didesnė su a la baru ir kalnu viduryje, joje tarsi dvi scenos, yra sofučių ir staliukų ir foteliukų, Kablys meets Loftas style. Kita salė mažesnė, atskiras įėjimas iš lauko, aukštos lubos, nėra vietos chillui. Lyg būtų mažai garso, bet labai gera akustika. Šen bei ten po seną katilą, kibirą ar variklį.

OLIMPIA SPLENDID. Kolonkės springsta nuo trijų mergaičių vinguriavimo, gražu vien žiūrėti į jų bendravimą ant scenos, tai susiglaudžia kaktomis, tai pasišypso, tai palinguoja. Kala ritmo mašina, baskės linija lyg pro surfą, malonūs nesuvokiami lyrixai (BOM BOM BOM AITECH ir pan).



LOVE CULT. Parulskis parašė knygelę "Iš ilgesio visa tai", o "Love cult" savo pasirodymuose vis sugroja jai soundtrackus. Skaidru ir raminama, pamažu pereinant į keistą energijos srautą.


SAND CIRCLES. Vienas čiuvas su F16 sakančia maike, sintezatorius ir daug žaislų, banguoja gaiviai - Laima sako, kad tropical club texno, aš noriu basomis stovėdama smėlyje klubais raityti aštuoniukes.


KYLIE MINOISE. Labai linksma ir daug juokiausi, salėje tamsa, kurią Lea paryškina į burną įsidėjęs lempų, kala galingas noiziukas, bet tai tik papildinys energija perpisančio pasirodymo, atrodo, kad jis per trumpas, Lea imasi raitytis ant žemės, dūžta buteliai, PAŽIŪRĖK Į JO ŠONKAULIUS.

Susidraugaujam su nauju geriausiu vadibininku ir prasideda inner jokes baliukas, ask your INNER DUCK bitch, not gonna happen, nueinam pas jį į hostelį, geriam viskį, užsigeriam alum, cuddle time.



Rytukas atrodo labai sudėtingas, tai naujas geriausias draugas stato fancy kavos, inner jokes vis daugėja, vaikšom po senamiestį vis paieškodami Rusalkos ir pliažo. Susitinkam su dar daugiau naujų geriausių draugų (senas geras AR TU JAUTI MES SU GRUPĖMIS bajeris), so what's the plan, ropojam aplinkui prekybcentrį, pasidarau timeoutą kad apgalvoti ateinančius gyvenimo sprendimus. Nuslenkam iki sovietika kvepiančios jaukios kavinės, dark cherry alus ir juokučiai, atgal iki hostelio, dar kažką pakaboti picerijoje, skubam į festivalio vietą.

MORGUE'S LAST CHOISE. Kietas grubus industrialas su smagiais teksto intarpais, galingas traukinio semplas labai vietoje. Pakilimai ir nuolaidos, nors kaip žinia nemėgstu šito bajerio, bet sugebėjo neprarasti struktūros. Užsigardžiavimui - semplas iš klasika dvelkiančio filmo.

SAVIDIVAS. Kinda Kraftwerkish yet still. Du hipsteriukai sustoję prie pulto maigo ir vos vos kruta, einu į kiemą pažaisti su draugais. Galbūt viskas būtų buvę įdomiau su daugiau garso.

LR. OOO šventoji galia, tas vyras žino, kaip išbaidyti nepratusius žmones, pisa per būgnelius ant tiek aukštais, kad norisi raitytis, mazochistinis malonumas vienam.

BIZARRE UPROAR. Skaitosi headlaineris, bet niekad nežinai, ko tikėtis. Garsas perfect, pasirodymas pasirodė perdėm pretenzingas, žinoma, kad ji yra dominamatrix, žinoma, kad čia įdomu kaip ji kruvinasi, ir aišku kad jos žvilgsnis dramatiškas, bet fuck it. Pakako užsimerkti ir įsigilinti į harsh shit kurį siūlė užsisukęs ponas.

LUST FOR YOUTH. Tikrai verta prachekinti grupė, primaišyta triukšmo ir šokių,  vienas festivalio atradimų. Puikiai susiderinę, norisi judėti, piktas piktas vokalas vis taikėsi sulaužyti mikrofono stovą, publika pasimetus nelabai žinoma, šokti čia reikia ar moshint.
MASSIVE EJACULATION. Gotta love this guy, neišvengiamos linksmybės, 5 sekundžių dainelės, po kiekvienos jų po nuoširdų THANK YOU, kažkoks suimprovizuotas aprėdas (tigro rašto kelnaitės be priekio), kažkas po pasirodymo pyko, kad KODĖL JAM NESTOVĖJO. Nu gal pavadinimas tik reklama ir jam iš tiesų nestovi, ką gali žinoti. Žinoma jis niekad neapsieina be didingų kostiumų, šįkart tai buvo apskritimas su kažkokiais šūdais priklijuotais, į kuriuos galima įsilysti. Zjbs ir fun fun fun.


Tas draugas portugalas dovanoja man foliją (antra nukrito ant žemės, tai juokamjam apie tai, kad kitais metais susitiksim near the wheel of lines behind the trees of acid) ir sako pasidalinti, einam iki degalinės, yoghurt situation. Ir tada yadayda vakarėlis, bujojam su tais pačiais draugais per miestą, kas nors vis stabteli su kokia nors gera idėja - einam į dramo tūsą, einam į kabaretą, einam į džentelmenų klubą, einam į shitą fancy vietą kur Rusijos mafijos apsauginiai prie stalo beveik pisa savo prostitutes. Galiausiai nusėdam kažkokiam white trash bare atominių bandymų tema, kuriame shotai mėgintuvėliuose, kokteilių pavadinimai "I'm a scientist" ar "Acid reflux", daug statinių su TOXIC ženklais. Prasideda realybės šou, kuriame mes buvome pagrindiniai vertintojai - ant vienos iš statinių kažkoks čiuvas dryhumpina girtą mergą, apsiėdęs ratų čiuvakas pribėga prie mūsų ir imasi spėlioti tautybes šokdamas, du čiuvai pusiau susimuša, bet tarsi labiau norėtų pistis. Atsisveikinam su draugais, einam su savo manageriu į hostelį tikėdamiesi apgauti prižiūrėtoją, kad dvi nemokios mergos viename kambaryje yra ne hostelio taisyklių pažeidimas, o +32512 taškų į MAN CARD žodžiu visiškas win.


Kitą dieną dar susitinkam draugus, iki pusryčių viskis ir gardus dūmas, aplink miestą, atgal į tą jaukią kavinę, išvažiuoja paskutiniai draugai, liekam trise. Nuslenkam į festo vietą, bet dar 3 valandos, čilinam, geriam vyną, aš esu katė miau miau miau, ant sofutės, pašnekesiai, darom dūmų tunelį trims už kažkokio pastato, because this is how we bond.

Pirmos trys sekmadienio grupės - konceptualus šūdas, vėliau darosi vis įdomiau ir įdomiau.

Timo Viialainen. Ant kalnelio ant mažos kėdutės sėdi nuogas čiuvas, po kėdute anglys, iš vieno šono kečiupo butelis, iš kito pienas. Priešais kelio ženklas, čiuvas valgo anglį, užsigeria kečiupu ar pienu, dar pavalgo, kiša pirštus ir skystai vemia, tada reverse striptease, susisuka cigaretę, parūko. Ačiū už pasirodymą!

C.n.o.p.t. Ahujenas pasirodymas su live filmavimu ir skėtukais kokteiliams tamsoje, interaktyviai ir blair witch style. Labai galinga.


Rubenis, Borisov & Nosova. Trys žmonės, kurie tikrai žino, ką daro, kiekvienas meistriškai įlieja savo dalį į muziką, kurios svorį gali pajusti, tikrai verta buvo laukti iki galo.

Iki hostelio, vakarėlis tęsiasi, kraujai ir vanduo, this is how we roll.


Kas bendrai patiko, tai superb organizavimas, viskas labai laiku, net keista, puikiai sudėlioti pagal stilius pasirodymai, kai kurių atrodė norėjosi ilgiau.

Nuo Talino paima lenktynininkas, kuris aprodo Estijos Palangą, pajūry su juo surūkom po cizą, su fūristu sėdim geriam arbatą, paleidžia prie Panevėžio apylankos, 19h, naktis, grojam meatnoizzzz eidamos ir džiaugiamės atšvaitais, prieinam pareigūnus, jie pamirksi, po dar pusvalandžio privažiuoja, whaza bitches, nuvažiuoja, einam toliau, dar po pusvalandžio matau vilkolakį, pradedam medžioklę, atvažiuoja vėl pareigūnai, nuveža 20 km, kuriuos būtume turėjusios nueiti, ras vilkolakių medžioklė sunkus reikalas, o mes esam FAKIN PROS, kitas čiuvakas maitina mandarinais.


Come again!


Foto: Laimos
 
 
19 October 2011 @ 10:57 pm
                             CONSTELLATION: [gamma]
                                        2011-10-18 at Balti Drambliai

      Fun fact: egzistuoja gražiausios Robyn dainos "I keep dancing on my own" versija esperanto kalba! Tio estas sublima nojavo de ciuj, kiu ne havas de la certo vivo! Mi estas ŝtrumpeto. On a totally related note, Balti Drambliai turi mažą mažą vipinę salę, kurioje rengia šeimos vakarėlius ir ambiento koncertus. Šiojon vakar sulindo kokie 20 žmonių. AA pabrėžė, kad FB buvo užsireginę apie šimtą - TAI GAL IŠ KARTO REIKĖJO IMTI SIEMENS ARENĄ haha:(

Nei vieno iš trijų atlikėjų prieš koncertą nesiklausiau nei gyvai, nei įrašų, kas leido susidaryt išskirtinę, vien alkoholiu veikiamą nuomonę. Ir štai kokia ji:


PATRIS [Židelevičius] iš trijų patiko labiausiai, išskirtinis pasirodymas, kuriame lygiomis dalimis eina violančelė ir elektra, ir esu beveik įsitikinusi, kad neįprasto instrumento panaudojimas nebuvo tas vienintelis kriterijus, kodėl atlikėjas įsiminė. Tikrai išbrandintas garsas, kuriam gilumo suteikė akustiniai požemio įgūdžiai. Įlindus giliau į tą mažą erdvę muzika tapdavo tokia tiršta, kad kone galėjai ją apčiuopti.

C.J. BOYD. 2/3 pasirodymo man buvo labai arti mažos mažos akmeninės širdelės, skaidru, lengva, ilgesinga, kažkokie apsnigti laukai šalyse, kuriose niekados nebuvau ir galgi nebūsiu, pagrinde instrumentinė, kažkiek vokalo, kažkodėl reference į Love Cult iš Karelijos. Viena vieta trikdžiusi buvo pačiame viduryje, pradėjus kažkokią abejotiną improvizaciją, bet grįžus vėliau estetizuota kelionė tęsėsi. Upcomming: intervas su Sīdžejs, kaip kad jį vadina latviai.  Buvo dar juokinga labai kai jis kažkokiai Ajovos residency programai darė self promo video/ekskursiją po namus, kurios pagrindinė misija - surasti miegančią katę. ("And I still cannot find the cat, but here it's his litter box, that proves his existence", a la Belaukiant Godo:)))

A-g. plain electronix be dvasios man pasirodė.

Na, o kadangi šiandien mes su kambarioku sudarėm superpower kupiną maisto gaminimo squadą, tai einu geriau dar įpisiu 50 dubenų kopūstienės ir 30 kodletų. Om nom nom.
 
 
 
16 October 2011 @ 06:47 pm
                                 
                               DEATH IN JUNE at Mulenružas
                                                      10-13

Per jų pasirodymą aš pavargau būti taip ilgai laiminga, laimės vaibai juda panašiomis srovėmis kaip buvo le big city kuriame praleidau savo gimimo dieną, išvien šlageriai, Giddy Giddy Carousel dainavau kartu, kaip ir daugelį kitų jų kūrinių, visa salė viską moka mintinai ir velkasi velkasi velkasi.
Žodžiu, didelė sėkmė šis koncertas.

                      TARP POETŲ IR RUMUNIJOS at Mulenružas
                                                      10-16

Geriausias planas buvo pradžiai nueiti į Jaltos "Atmosferas", po to tiesiai į Rumuniją.  Žinoma, visi geriausi planai kliba, vos randu Jaltą, superb jauki vieta, tik neskirta koncertams, daug žmonių ir šaršalo, muzika net ne fonas, o šoninis triukšmas, tai po bokalą ir krutam ant kalno, pakeliui pakremtant naujos kebabinės produkcijos (šis kebabas... gaivus?)

Taip atsirandam ant kalno labai anksti (arba per vėlai, nes į Salą pavėlavom, o VRR ir Rumunija tik nuo 1 h), kas suteikė daug puikaus laiko pizdelinti, loti, draskyti akis, o jauniesiems poetams - pavemti kriauklėse. Kas šiaip juokinga, nes neatsimenu jokio konco Mulenruže, kuriame būtų taip populiaru apvemti viską, ką tik matai - net labiausiai jobnuti noizeriai ar ypač trve metalai kažkaip pasilaikydavo vidines savybes sau. Anyway, lojam lojam lojam, mano teiginys, kad greičiau prisilaksiu kaip lapė nei kad sulauksiu Rumunijos pamažu pildėsi (po konco ką tik sutikta E perklausė, tai kiek bokalų išgėriau, dvidešimt?:]), pramaišiui vis pažiūrint į tuos jau poetesus. Daug tikėjausi iš Mesijo, bet kažko nekabino, užtat toks tikras poetas su raudonu šaliku patiko ant tiek, kad dar pripisus nuėjau jam paaiškinti, kaip jis geriau varo nei Mesijus. Not the brightest idea maybe. Gana bright idėja buvo prie poetų pridėti ir muzikantus, truputį gyviau viskas susiklausė.

Ir pagaliau prasidėjo partay. Kažkaip buvau užmiršus mokanti VRR ir Tytia Mina Teremina žodžius, na, bet moku - ir rėkiau juos kartu. Kiek sunku buvo kartu rėkti ir šokti. Su gerb. šokių partneriu užvaldėme šokių aikštelę ant tiek, kad po kurio laiko pradėjau save gėdinti, nes jeigu kas nors taip draskytųsi, kai aš noriu klausytis konco, tai užpistų ir greičiausiai liepčiau jiems pyzdint nx. Bet visi buvo labai mandagūs, ačiū jiems. Žodžiu koncertukas irgi išvien tik šlageriai, tai liux.

RUMUNIJA buvo vakaro "deadlaineriai", kaip kad kalbėjo žmonės. Galima sakyti, jie yra kultas underunderundergrounde, nes didžioji dalis atėjusių į koncą čia buvo praktiškai tik dėl jų - tie die hard fanai, mintinai mokantys žodžius ir galintys ištverti 2 valandas pretenzingo gibberish idant sulaukti savo numylėtųjų. Atrodo, kad niekas nuo praėjusios žiemos nepasikeitė - tas pats nuoširdumas, tas pats nedrąsumas, toks pusiau maištas užsidegti cizą scenoje:), vienintelis kitoks dalykas - publika, kuri šįkart buvo ne "nu ir ką jūs MUMS parodysit", o 'MES JUS MYLIM AMŽINAI JŪS NUOSTABŪS NORIM VAIKŲ NUO JŪSŲ'. Visą laiką atstovėjau prie pat scenos ir man buvo 14 metų ir daug rėkiau ir kai pradėjau rėkti TĖĖĖVAI jie pradėjo groti ŠVILPIA DIRŽAS !!!!!!!!!!!!!!!ąąąĄĄĄĄĄąąąą

Na, galima sakyti, koncertas man patiko:)

!!!!!!!!!!!!!!!ąąąĄĄĄĄĄąąąą
!!!!!!!!!!!!!!!ąąąĄĄĄĄĄąąąą!!!!!!!!!!!!!!!ąąąĄĄĄĄĄąąąą


 
 
08 October 2011 @ 05:05 pm

BORN at 48 Cechas

2011-10-06
Ką tik grįžus iš pirmų kartų tripo (pirmas trainingas, pirmas skrydis, pirmas savarankiškas metro, pirmas važiavimas be plano, pirmas dūmas su oro uosto darbuotojais požeminėje mašinų  stovėjimo aikštelėje 2h ryto ++) kiek sunku sugrįžt į realybę, nes nors yra milijonas idėjų, bėda fiziškai pareiti į darbinį mode. Taigi, vienintelis man žinomas metodas yra partay, kuo sėkmingai užsiimu antrą vakarą iš eilės.

Pirmasis - vien gerus atsiminimus keliančiame Ceche Aghartos išgimdytas BORN. Line-up iš pažiūros stiprus, tai žiūrim, ką turim.

LYS.  Intro ramumas ir tylokai, galvojau užlinguos įprastu ritmu, bet pabaigon pridėjo macnesnio noizavo drono ir dievaži, nustebino. Trumpai, konkrečiai, koncentruotai, šiek tiek išėjus iš comfort zone. Atrodo, kad po pasirodymo jam plojo per mažai.

BRŪZGYNAI. Kaskart vis geriau ir geriau, nors geriausias jo pasirodymas tiek garso, tiek visual prasme man lieka Speige. A tvirtai stovi ant to, ką daro, manau Brūzgynai yra arti nusistovėjimo ir brandumo, garsiniai kemsynai susiveja į tūrį, kuriame vis atrandi, kas nustebina.

VIDINĖ RAMYBĖ. Pliusas už pastangas daryti pasirodymą, kažkiek minusas už tokį patį pasirodymą, kaip ir bet kuriame kitame projekte, kuriame jis dalyvauja (išskyrus gal Stellardrone:]). Firminis judesys demonstruojant trečiąją - rudą - akį teoriškai galėjo šokiruoti, bet esu įsitikinusi, kad Kiro šiknaskylę aš, o ir bet kuris kitas dažnas koncų lankytojas, yra ištyrinėjęs pakankamai daug kartų. Tai nustelbė muziką, o šito neturėtų būti.

HOLZKOPF. FUN FUN FUN ŠOKIAI WYYYY


TARPfest ATIDARYMAS at LOFTAS

2010 -10-07
Pradžioje kažkokia nelaimės nuojauta, ras alus po FAKIN 8 LITUS IR APLINKUI PILNA HIPSTER KITTY ir vieta iš tų, kuriose jaučiuosi labai jau žemės kirmėle, nes mano batai neshvarūs ir ryte nenusiskutau kojų. Jei paatviraujant, tai šitaip jaučiausi ne tik pradžioje, bet dalį to išlygino muzika.

HATI. Labai nepataikiau atsisėsti prie kažkokių damų, kurios visą pasirodymą kiauksėjo apie savo studijas. Todėl vietoj haliucionogeninės kelionės sužinojau, kiek namų darbų Monika gavo (hint - nemažai). Labai ne vieta groti tokią muziką, kuri kitom aplinkybėmis tikrai būtų patikusi.

VILKDUJA. Pirma pusė pasirodymo gana reserved ras tikriausiai irgi ne vieta ir publika, bet kas džiaugsmas tai kad pagrojo Utopiją ant kurios gyvenom Daukšoj greta morkų ir makaronų beigi Jūra kartu, kuri, jei atmintis manęs neapgauna, buvo mane gelbėjęs dalykas šios vasaros sodžiuje (last.fm teigia, kad 1.156 kartai progroti, GET A LIFE SRRIOUSLY). Antra dalis kiek labiau atsipalaidavus ir rokenrolas, buvo smagu pasijust, kad gal visgi nesam Lofte, o kažkur normalioj vietoj.:]

PLANNINGTOROCK. Iš pradžių turėjau keletą homofobiškų komentarų, bet po to pasakė man, kad merga ten ant vokalo, tai sakiau okay:( Šiaip patiko pirma pusė, bet po to viskas pasirodė perdėm monotoniška, nes nebesisekė atskirti, ar čia dar ta pati daina, ar jau kita.

Tada sakiau fok off ir išėjau į namus, barmenas vis dar neklausdamas pila man Bačkoris, sutikau klasioką iš pirmos mokyklos ir jis baigė vakarą ligoninėje, o kažkox džentelmenas parlydėjo mane į Banginį. Skaityk, win win.

Rytoj laukia Death in June, užporyt Rumunija, už kažkurio kampo taip pat galėtų laukti maišas šekelių, nes bankrutuoju.
 
 

Rygos šiuolaikinio meno festivalyje “Survival Kit - 3” sudėtas ekologijos + meno duetas gelbėja pavydėtinai daug žmonių - po apleistą mokyklą Gertrūdos gatvėje šeštadienio vakarop nenustojo judėti minios, galiausiai privertę susirinkti žaislus ir su tetrapaku patraukti į kiek atokesnę vietą laukiant pagrindinio tikslo - ambiento ir drono koncerto viename iš pastato kambarėlių. Kitos patalpos, vienok, buvo apžiūrėtos dar šviesoje ir vaikštinėjant laikas nuo laiko vis norėdavosi pastebėti,kaip čia gerai žmonės prigalvoja triukų Rygoje ir kaip Lietuvoj mažai ką rasi panašaus. Kol dar Taivanį aplankiusieji nepradėjo bartis, kad Ryga nėra tikras užsienis, skubu pakomentuoti/ pailiustruoti ir pasiūlyti per artėjančią savaitę nepagailėti 10 Lt kelionei pas kaimynus.

Miesto ekosistema (Urban Ecosystem)



Ekologijos tema pasitinka vos įėjus į festivalio kiemelį, kuriame SERDE (Latvija) grupės nariai sukurpė gyvą instaliaciją, paremtą idėja, jog ir mieste įmanoma sukurti alternatyvų sodą, kuriame galėtų augti tiek daržovės, tiek prieskoniai, laistomi lietaus vandeniu ir tręšiami bet kuo, kas lieka nepanaudojama virtuvėje. DIY filosofija vystoma visur - nuo mainų turgelio iki pačios mokyklos; kūrybai tinkama medžiaga gali būti bet kas. Festivalio pradžia sutampa su prieš daugmaž trejus metus prasidėjusia krize, Latvijai kirtusiai gana skaudžiai. Iš čia ir atsirado siekis panagrinėti, kokie sprendimai gali būti panaudojami  sumažinant įtaką aplinkai ir užpildant ištuštėjusias erdves.


Lauktuvės iš festivalio - susmulkinto popieriaus pripildyti maišeliai, ant kurių užklijuotos nuotraukos iš performanso, rodomo festivalio metu. Žiūrint į video noris prisijungti prie popieriaus drožlėse besimaudančių pusnuogių kūrybininkų, geriančių šampaną.

Labas (Alo/Hello) - Ivars Drulle (Latvija)  - senstančios visuomenės išsiliejimas radijo laidose.




Kalbantys portretai (Runajosie Portreti) - Anete Lesite (Latvija) - pozuotojas nėra dar viena vaza, kiekvienas jų ateina su istorija.


Kalbantys portretai (Runajosie Portreti) - Anete Lesite (Latvija)


Komunistai (Komunisti) - Aija Bley (Latvija) - kiekvienas pažįsta močiutę, prisimenančią, kaip gera buvo kolūkiuose.


Kalbos burbulas (Runas Burbulis) - Adam Leech (Baltarusija) - nesunku užsisukti šokant kartu.


12 dėžučių nuo praeities ateičiai (12 Boxes From the Past to the Future) - Andris Prigačevs (Latvija) - miniatiūrinės skulptūros prašmatniuose rėmuose.

12 dėžučių nuo praeities ateičiai (12 Boxes From the Past to the Future) - Andris Prigačevs (Latvija)

Matilde Brauna - Anna Heinrihsone (Latvija) - Matilda Brauna visados žino, kada leidžiasi saulė, nors niekada nėra buvusi Rygoje.


Matilde Brauna - Anna Heinrihsone (Latvija)


Persikėlimo per upę žaidimas (River Crossing Puzzle) - Ahmed Ogut (Nyderlandai) - kuri iš šių figūrų upę laiveliu turėtų kirsti pirma?


Nestabili jėga (Unbalanced Force) - Krists Pudzens (Latvija) - futuristinis nukrypimas iki Sizifo. “The Art of Predicting the Future” - festivalio potemė, kuri iš karto patraukdavo laiptinėje įrengtoje instaliacijoje. Mechaninis padaras nenustodamas ropščiasi viršun, bet niekaip negali pasiekti penktojo aukšto.

⅔ ambientą/droną grojusių šeštadienio vakarą - latviai Yuri_G ir Astrowind. Tarp jų - lietuvio Arma Nada ir ruso Redrum improvizacija. Pastaroji buvo bene geriausias (ritual) ambiento koncertas, kuriame pastaruoju metu buvau, teisingai susiėjus energija neleido net pagalvoti, kad kartu jie groja antrą kartą.


Festivalis savęs neriboja - greta instaliacijų ir video peržiūrų vyksta paskaitos ir dirbtuvės, ekskursijos ir parodos, tačiau labiausiai traukia gyvas vyksmas, prisiminimai juda vaizdiniais - pirmą valandą nakties trys senučiukės sėdi ant suolo ir aptarinėja vieną iš parodų, kažkas ką tik pasisiuvo suknelę iš dėvėtų drabužių, būrys pelių gyvena iš maisto suręstame namelyje. Truputį net keista, kad renginį organizavo Latvijos šiuolaikinio meno centras - būtų įdomu pažiūrėti lietuvišką ŠMC goes Kablys variantą.


Stipri idėja, mažai pritempinėjimų vien estetikos vardan, verta apsilankyti.

Plačiau - festivalio puslapyje.

 
 
06 September 2011 @ 01:46 pm
Write a sentence with the word "house" in it

Vakar mokykloje mums davė užpildyti anketas, norint padaryti tyrimą apie mūsų, skaitosi, istorikų, istorinį mąstymą, ir vienas klausimų buvo išdėlioti pagal svarbą tokias kategorijas kaip tautybė, pomėgiai, socialinė padėtis, veikla etc per tai, kaip mes save apibrėžiam. Vienas kriterijų buvo lytis su išskleidimu į "homoseksualas, lesbietė, vyras, moteris, whatever" ir iš pradžių norėjau dėt jį prie pabaigos ras iš tiesų whatever, bet staiga dingtelėjo kad MAN JAU NEBE14 IR AŠ NEBETIKIU KAD TURĖČIAU BŪTI GIMUSI VYRU NES BOBOS UŽPISA. Naujasis planas sako, kad bobos užpisa panašiai, kaip ir vyrai, o vienintelis kriterijus yra kietumas nepriklausomai nuo lyties, kas iš tiesų savo laiku buvo didelis icebreaker. Tačiau dabar kažkaip širdyje labiau patinka kietos bobos, nei kieti vyrai, nes boboms reikia perlipti daugiau pašalinių poveikių (pradedant pms baigiant everlasting reikalu į pletkus, kas užima daug laiko ir atminties), jei jos nori kažko įspūdingo pasiekti. Todėl kaskart, užkliuvusi už kietos bobos, sukūrusios kažką įspūdingo, jos darbui pridedu keletu daugiau taškų, nei dėl to paties kūrinio jų gautų vyras.

Forugh Farrokhzad perlipti turėjo ne tik vakarietiškas so called problems. Ji kilusi iš Irano, kuriame moteris 60s atmetė visus varžymus, paliko vyrą ir vaiką, nes tai trukdė jos, kaip poetės (laikomos viena svarbiausių moderniųjų laikų persų poečių) gyvenimo būdui, ir atsidėjo rašymui, pakeliui sukurdama kelis filmus. Mirė trisdešimt dviejų metų kaip tikra drama queen, kai nenorėjo su savo džipu įvažiuoti į mokyklinį autobusą. Užkabinęs jos darbas - "The House is Black", dokumentika, kurioje aprodoma raupsuotųjų kolonijos kasdienybė Irane. Ir nors vizualiai brutalu, kartu ypatingai smalsu ir tam tikra keista prasme malonu žvelgti į poezija apipintą gyvenimo mėsą. Labai vientisas darbas, jungiamas Forugh poezijos, preciziško editinimo ir idėjos, kad Ugliness yra tik tavo galvoje, nes bandyta perteikti kiek įmanoma žmogiškesnį pakraščio įvaizdį. "Savas - svetimas" kovą galima rasti ir Lietuvoje, o čia pateikiama sunkiai suvokiamos lietuviui valstybės, Irano, sunkiai įsivaizduojamos bendruomenės vidus.

A must see antropologams ir tamsiesiems elektronščikams, būtų ohujenas vizualas bet kuriam arshesniam koncertui.
 
 
29 August 2011 @ 05:29 pm


MĖNUO JUODARAGIS
2011/paskutinis rugpjūčio
Zarasai


Kartais atrodo, kad man festivaliai yra nesocialiausios vietos, nes didelės erdvės neįpareigojimas skatina "sorry nemačiau" sindromą sąlyginai pažįstamiems ir iš dalies vengtiniems; "sorry nemačiau" vs "sorry nepriėjau pasisveikinti nes išsigalvojau esanti limbo būklėje kurią vadinu VIENIS su festivaliu nes MJR man šventas ir klausau visko, ką man sako sala: NEŠIUKŠLINK, NEBURNOK", o NIPIZDI ir NEGERK KAIP MUŽIKAS susigalvojau pati, taip pat jokių pigių narkotikų, svarbu minimalizuoti kontaktus siekiant išsigryninti  būseną, kuriai kaupiausi praėjusius metus. Norisi užtaupyti kažkiek pusiausvyros, todėl žmonės turi tapti vientisa mase, erdvės dekoracija, iš kurios išsiskiria keletas veidų. Ir nors vis imdavausi loti, tai su šauniosios trejybės nariais (ponas kambariokas laikas nuo laiko taip laimėdavo festivalį, kad meiliai praminėm jį savo invaliduku broliu - po to politkorektiškai pervadinom į "broliuką su spec. poreikiais"), tai su random pažįstamais ar naujais geriausiais draugais, iš esmės bandžiau prilaikyti tą overly gerą "foreva alone" vaibą. Todėl kartais net nusigąsdavau, kai plujojant užsigliučinus ant to, kaip man viskas zjbs, a wild LABAS appeared. On the other hand, nusigąsdavau ir  kai prie manęs pribėgdavo gauja laukinių šunų GAL AŠ TIESIOG BAILUS ŽMOGUS pagalvosiu apie tai.

Penktadienį ryte pirmas darbas prasibudus buvo eiti pabėgioti, nes ponas kambariokas miegojo, o katei jau nusibodo klausytis, kaip artėjantis savaitgalis bus zjbs. Tada sėst į karietą ir vis kažką loti laikas nuo laiko įterpiant ARJAUATVAŽIAVOM ARJAUATVAŽIAVOM ARJAUATVAŽIAVOM, greitai sukurti palatkę ir apeiti garbės ratą aplink salą, ras jau įsieiti į tą VIENĮ. Probėkšmiais perklausyti Atalyjos ir LYGAUDĖS, pastarieji pasirodė visai baika, labiau išsikeroję nei tais laikais, kai buvau wannabe fantastė ir ras nepilnamečiai fantastai kaimuose gali tik skaityti, vartydavau daug forumų, kuriuose pastarasis klipas buvo pasirodęs. Jauni, pozityvūs ir energingi - toks derinys dabar atrodo labai tolimas ir keliantis kažkokį neaiškų ilgesį iš tų laikų, kai savo "to do" sąrašuose pirmu numeriu buvau įrašiusi punktą "IŠMOKTI cinizmo ir skepticizmo", o ne pavertusi juos kertiniais gyvenimo principais.

Po jų kelios klasikinės Spanxti dainos, palingavimas į taktą, pristoti prie scenos laukiant, skaitosi, headlinerių BLOOD AXIS. Didžiausias festivalio nusivylimas, nusigaravęs bedvasis pasirodymas, privertęs gailėtis nenuėjus prie Šiaurinės scenos, kur, žmonės kalba, gardžiai elektrino Luumm. Visgi po Axis derėjo užvertus galvą pareiti į šiaurinę salos dalį, visas kelias nusėtas žvaigždžių taškais, krito viena. OBšRR ramus ir šviesus garsas su vis išvirstančiu liūdesiu, užbanguojantis ir pozityvus; vis prasimushdavo vilkdujiškas vaibas, tik tekstai gerokai lengvesni. Vienok magik atmosfera sukurta, kurią vėliau pratęsęs RAPOON perdėm nenustebino, labiausiai įsiminė jo prakąstas obuolys. Tada kaip dera damoms namo miegoti, tačiau kelią pastojo nauji geriausi kaimynai, su kuriais sutikom aušrą.

Išdienojus šokis ežeran, įsisupti į reiverišką skarą ir buvinėti šen ten, iki Razausko paskaitos, kurią palikau ras skaitė iš lapų, aš irgi moku skaityti, nueiti iki ponios prie Šiaurės scenos ir kartu sukurti naują religiją/dvasingą gyvenimo kelią, paremtą Wishsticko galiomis; tada pas specbrolį ir staiga turėjau labai daug reikalų toje kitoje vietoje, kurioje man nepisa proto kad aš (šыškų) KARALIENĖ (apskritai 'šыškų KA-RA-LIE-NĖ" buvo vienas geriausių mūsų šauniojo trejeto bajerių/sutartinių). Iki Zarasų, kontrabanda skaroje, pakimarinti ir pareiti iki LUCTUS pasirodymo. Nors, kaip yra visuotinai žinoma, metalas zjbs tik dėl gražių bernų, LUCTUS patiko iki tos ribos, kai dar truputį ir būčiau ėjusi headbangint su kitais trve žmogeliuxais. Visgi susilaikiau ir lingavau pati sau, tačiau nuoširdžiai gėrėjaus energija, galia ir mase bei kitais muzi/fizikiniais terminais, kurie priimtini kalbant apie metalinius pasirodymus. Keista pasirodė, kad mažokai žmonių prie scenos, ir tik kairioji publikos pusė buvo aktyvi.

Tada ramiai patupėt ant skardžio klausant Arnica aidų ir pargrįžti prieš VILKDUJĄ, klausyt su kitais trve žmogeliuxais palei sceną ir žinot kad čia jau vyksta MJR laimėjimas. Kažką nujuokavom su slightly pažįstama apie penkiolikmetes fangirls kurios laukia, kada jie nusimes maikes, nukrizendamos ir abi užsidėję bad poker face:). Dalis senų gabalų dainuoti kartu su die-hard fanais, dalis naujų gabalų kurių žodžius dar reikės išmokti, vienas šmotas be vokalo ir gurkšnis samanės už šventą mergelę mariją ir amen. (Žinia, MJR be samanės ne MJR, bet šiemet ji tik dėl kvapo, penktadienį specbrolio draugas iš Labanoro vaišino savo šedevru - du metus ant bičių pikio laikyta samane, praskiesta alum, FUCK YOU MOJITOS). Pradėjus groti SONNE HAGAL specbrolis ėmėsi ypač stipriai laimėti festivalį, įsijungė motinėlės instinktas ir surinkę jį parvedėm iki palapinės. Grįžus dar buvo likę kažkiek pasirodymo, skirto lyriškai pralinguoti ir vėl grįžti į savo pusiausvyrą. Galutinai viską išlygino Girnų dvasios, kažkokia eletronika lyg pro dubą, lyg pro IDM, lyg pro užpisimą, tada pareiti namo ir out.

Sekmadienis paskirtas slankiojimui aplink Pušyno scena, labai džiaugiausi Kamanių šilelio gabalu "Lalalalala", pražiūrėjom TARUTA, bet neužkabino, ištupėti duobę ant skardžio ir iki tikrosios sostinės. Pakeliui išjungiau savo y-u-mad-I'm-no-alcoholic mode ir labai gardu buvo alus+vynas+shampanas+dlight+alus, kas gal nebuvo gera idėja, bet bent jau fun.

Rytuką sužinojau, kad mane priėmė į kino kritikų workshopą ir tuo pačiu pasijutau labai dvasingu žmogumi.

DVASINGI ŽMONĖS UŽPISA hahaha
okay:(

sieloj ramu;